Slogios mintys apie mokyklą

Dangaus mėlynumas mane migdo. Migdo kaip ateinantys lietaus lašai, kurie žutbūt nori pasirodyti, sugadinti dieną, nesvarbu, kad nuo karščio svaigsta galva. Galva kurią tempiu, nešu ant pečių, kaip arbūzą, kopūstą... Ir tuo pačiu metu prisimenu mokslus. Varginančią geografiją, pilkąsias pratybas, ir.. visų nekenčiamą matematiką. 

Lietui vos, vos lyjant slogios mintys kirba galvoje. Kaip aš atrodysiu rugsėjo pirmają? Kaip seksis mokslai? Ar šie pusmečiai pakylės iki dešimt? (Anie buvo lygiai devyni) Ateis naujokų? Ar keisis mokytojos/mokytojai? Tos pačios varginančios rugpjūčio mintys mane varo iš proto... Nauji sąsviuniai, kūno kultūros numestas krepšys, langelių pasaulis kurių paraštėse peskiosiu gėlytęs, juodraštis ne tam, kad skaičiuočiau uždavinius, o paišalynėms, klasės nuotraukos, kuriose visi klasiokai save peikia, linksmos lietuvių pamokos, rašiniai kurių nieks nekenčia, o aš dievinu... Juodos ausinės, skleidžiančios spalvotas dainas, rėkaujantys bernai, kurie trukdo susikaupti :) Skambutis, kuris pats keiščiausias, kadangi tai dainos populiarios! Biblioteka, kurioje malonu sėdėt ant palangės, valgykla kvepianti dešrelėmis, pusryčiai - du šaukštai košės, budėjimas ir juokas tramdyti pradinukus, švarkai kurie linksmina, o kartais nervuoja, ir kepyklėlės maistas valgymo metu...

Ech, taip užvedė mokyklos prisiminimai, jog tie vaikščiojimai koridoriais, nuobodūs arba labai linksmi namų darbai, tai tiesiog smulkmenos kurios vis giliau lenda ir lieka tūnoti mano galvoje... Ech, rugsėjis!

Su meile, Emilija 

Meilės įkvėpta

Po žvaigždėtu dangumi, tamsos apgautu žybsinčios žvaigždės rodo man kelią. Kelią į nežinią. Į ateitį. Troškimą mylėti, pajusti. Nematomos gijos juosia mano galvą, lyg vienintelį gyvą sutvėrimą... Sapnai buvę mano mintyse - išnyko, kaip ir praeitis, kad ir kokia ji bus neįkainojama. Garbanotos mintys veja šalin juodąsias. Garbanotos ir spalvotos, lyg dovanotos dangaus kuriame skraido Tavieji sparnai.
- Kaip supranti meilę? - paklausiau nedrąsiai mėnulio.
- Didelę, ir neblėstančią. - atsakė šis nerasdamas vietos danguje.
- Galima apkabinti rankomis? 
- Jei tik mokėsi džiaugtis.
Patylėjau, nerasdama vietos kėdėje, muisčiausi lyg norėdama išgirsti aiškesnį atsakymą.
- Kas yra? 
- Paaiškink, kodėl žmonės nesidžiaugi tuo ką turi. Panosėje. Čia žemėje. - karštai tvirtinau jam.
- Na čia jau jų problema, aš tik žvaigždžių palydovas, aš tik naktį stebiu meilės apgaubtus žmones. 
- Stebi? 
- Ilgai ir nuobodžiai. - nusijuokdamas mėnulis užgavo žvaigždelę, kuri ėmė ir nukrito. Staigiai, net nespėjus mirktelti. 
- Sugalvojai norą? 
- Juokeisi tik dėl to? - paklausiau nustebus.
- Norėjau, kad sugalvotum norą, kad atsakytum į daugelį Tavo galvoje kylančių klausimų. 
Tačiau man užsimerkus, jų tik dar padaugėjo. Gausėjo, nepalikdamos vietos dainai kurią klausiausi.
Taip ir norėjosi pažinti tai ko nepažinojau, atsakyti į tai ko pati atsakymo nerasdavau, ir suprasti tai ką laikiau bereikšmiu... Kas iš tų žodžių kai jie neturi prasmės? Kas iš pasaulio, jei jame nėra mūsų? Kas jei aš pasiklysiu Tavajame pasaulyje nerasdama savojo? Kas jei garbanotos mintys neturės pabaigos? Kas jei mes žengsime kartu, bet nerasdami kelio atgal? Kas? Jei...

Su meile, Emilija 

Rugpjūčio drugelis

Lengvas vėjelis glostė vienišo drugelio sparnus. Šie buvo išdažyti mėgstamomis paletės spalvomis.. Ryškūs ir dideli, taip galėtum apibūdinti šio vienišiaus sparnus. Mėgaudamasi tyliu burzgesiu ir saulės spindulėliais, drugelis tai šen tai ten skraidė man nematant... Tarp levandų šakelių pasislėpę matėsi jo sparnai, kurie karts nuo karto sujudėdavo... Saulė kepino kiek galėdama, lepindama lietaus nuvargusią žemelę. Kiekvienas dirbo darbelį, pradedant nuo žiogo svirpimų baigiant petunijų augimu! Saulė ir vėsus vėjelis glostė ir lepino kiekvieną išsiilgusį karštų, vasariškų dienų... Atsimenu, dar visai neseniai su drauge kalbėjome ir diskutavome apie jaučiamą rudens atėjimą, ir orą kuris visai nepanašus į vasariškas dieneles. Tik ant tų žodžių sukrusdavom, ir nutylėdavome nostalgiškai įkvėpdamos prisiminimų pačioje vasaros pradžioje, kurioje netrūko šiltų dienų ir gamtos pražydusio grožio.

Vitrinose nemažai laiko skirdavau apžiūrinėdama įvairaus stiliaus sukneles. Gražiausias, įvairiausių raštų, išmargintos gėlių, drugelių raštais. O vos prisiminus savo spintoje esančias sukneles, nuliūsdavau, tačiau prarasdama viltį žinojau, kad nė vienos iš jų nereikės, žiūrint orų prognozes. Ir štai netikėti, nelaukti, ir svarbiausia išlaukti orai sugrįžo! Nereik nei Turkijų, Graikijų.. Ir čia kaip tame užsienyje smagu, šiltas oras, kaitinanti saulė, ir neaprėpiama jūra. Nors lėk prie jūros! Svarbiausia tokiam orui esant nepamiršti pasiimti geros nuotaikos :) Taip mano mintims besirutuliojant ant piršto pasipuošė nematytas "žiedas", plazdantis, ryškus, dailus! Man bemąstant tarp levandų išdrįsęs pasirodyti drugelis nusprendė keisti planus ir susirasti draugiją! Chi, chi :)

Su nauja vasaros pradžia, 

Emilija 

Renata Šerelytė "Rebekos salos"

Vos tik atsivertus puslapius, kurie kvepėjo naujove, pajutau kaip ši knyga mane įtraukė į savąjį sukūrį, iš kurio tarytum negali išbristi... Mėlynas viršelis, lyg vandenynas ir derantis prie mano nagų lako spalvos kaip vandenynas tolimas, ir šaltas, tačiau vos tik atsivertus puslapius taip nebesijauti! Knygos veikėja Rebeka - penkiolikmetė užsispyrėlė, besilaikanti savos tiesos, jog kelionė į senelių namus tai tik dar viena nesąmonė. Taip ji pirmuosiese puslapiuose išsipasakoja rašydama dienoraštyje... Kol viskas apsiverčia 90 ° laipsnių kampu. Gauta anoniminė žinutė apie reikalų patikėtinių paslaugas (kurios taip reikėjo Rebekai, sprendžiant reikalus ne tik mokykloje, bet ir namuose, kadangi tėvai per daug užsiėmę savais reikalais, rūpesčiais) ir neatsargus atsakymas Rebeką priveda prie neregėto sapno, per kurį jį mergaitė turės atpažinti save, labiau savimi pasitikėti, o gal net surasti atsakymus į jai rūpimus klausimus bei paslaptis... 

Po Rebekos vizito su reikalų patikėtine, nebuvo pats geriausiais kaip įsivaizdavo mergaitė, tačiau atšauktas vizitas ir atsisakymas reikalų patikėtinės, po kurio ir prasideda nuotykiai... Grįžus Rebekai į namus, net jaukūs kambariai virsta jos manymu "ne itin prabangūs". Rebekos mama paskendus savo mintyse, ir jau naujai rašomajame kriminaliniame romane, o tėtis.. tėtis gastroliuojantis aktorius, vaidinantis Šekspyro dramose... 

Tad Rebeka netikėtu vizitu patenka į penkias salas, po kurių dvasiškai pasikeičia, ir susipažįsta su mistiniu pasauliu, kuriame nebegalioja įprastos taisyklės... Tačiau gal visa tai sapnas?!

Tie kas ieško naujovių, o ypač mūsiškėje literatūroje, patariu į rankas paimti šią knygą, nedvejodama rekomenduoju susipažinti su šios autorės knyga, kuri kaip ir minėjau įtraukia ir tarytum užburia savo paslaptingumu... Kai ryte baiginėjau skaityti šią knygą, iš pradžių man kilo daugybę besirutuliojančių klausimų, į kuriuos vangiai atsakinėjau versdama puslapius, tačiau kai pagalvoju tuo paslaptingumas, ir mistiniai siužetai stebi, ir žavi vienu metu! 
"Nors prapuoli netikėtai, bet atsirandi, kai tavęs reikia" - Renata Šerelytė "Rebekos salos"

Su meile, 
Emilija

Šypsenos, žmonės, vieniša laimė ir daugybė rašliavos

"Žodžiais beveik visi žmonės vienodi, tik elgesys parodo jų skirtumą"... Žmonės tai tarytum skirtingai išaugintos rožės, nesvarbu, kad jas vienija tokia pati spalva, nesvarbu, kad jas skina žmonių vaikai, tačiau jų dyglių ilgis skirtingas, rožių galvutės tai mažesnės, tai aukštesnės, viena be pradedanti augti, kita vysti... Ir tas pats tarp mūsų.. Žmonių gyvenime. Kiekvienas su charakteriu, kiekvienas skirtingų akių, norų, plaukų ilgių, šypsenų pločių, ūgio, nosių, lūpų.

Mergaitės kojytės vos laikėsi ant išsausėjusios žemės, rankos buvo apsivijusios skriejantį aitvarą, vienintelį draugą. Ilgi, juodi plaukai plaikstėsi, tarytum įtūžę varnai beskraidę dangaus viršūnėse... Abejingi žmonių veidai, palikdavo ją vienut vieną... Tiek skirtingų, strazdanotų, apvalių, mažų akių savininkų, ilgų, trumpų plaukų, tačiau visi jie abejingi... O ji vieniša, norėdama surasti žmonėse laimę, laimę, kuri daug aprašoma, bet retai pajaučiama... Tačiau žmonės, nieko nejausdami imdavo ir praeidavo pro mergaitę... Jos net nepradžiugino, ką tik danguje nušvitusi saulė... Bet staiga prabėgęs mergaitės amžiaus berniukas, ją sugrąžino į tikrovę... (Taip pat ir mane) O kas gi nėra smagaus, ir gero širdžiai, kaip atrastas naujas žmogus šiam pasauly, ir be abejo panašus savo siela, vidumi... Jog bent to galime išmokti iš kito asmens, galime tapti gerais, skleisti šilumą, gėrį, didelį nuoširdumą, ir raukšles sudarančią šypseną. Man ir taip būna, kai atrodo eini ir nieko nematai išskyrus tik baugius, abejingus veidus, o tarp jų Tą, kuris šypsos, Tas žmogus irgi skleidžia šviesą... "Skleiskime kartu" - pagalvoju, ir akimis dėkoju Jam už šypsenas...

O dėl tų raukšlių, tik pajuokavau, daugiau atveriame burnas, plačiai iššiepiam dantis ir rodom pasauliui savo nuoširdžias, gražias šypsenas! (Kažkaip net danguje nušvitusiai saulei, ėmiau ir "įjungiau" šypseną! :)

Šypsenas gaudanti ore, ir pati besidžiaugianti jomis,

Emilija :)

Kas pavogė mėnulį?!

Nors burtų netoleruoju, bei jais netikiu, tačiau šiąnakt tikiu jog jie įsikišo į gamtos dėsnius... Ne, galbūt ne Dievulio išdaiga paslėpti mėnulį, nuo danguje įsižiebusių žvaigždelių, o galbūt koks filmuko herojus nuskraidino mėnulį slaptoj vietoj palikęs... Kas žino, kur jis dabar, bet įtariu klastą. Jog danguje plyti beribis dangaus skliautas, žvaigždės vos, vos matomos, gatves apšviečia tik žibintai, prožektoriai ar šiaip koki moksliniai sutvėrimai... O mėnulis, kur gi jis (?), mąstom su mama, susikaupusios žvelgiame į dangų, ir bandome įminti paslaptį. Galbūt tai dar viena byla - kaip pasakytų koks nors detektyvas... Byla, kuri nekvepia žmogžudystėm, tačiau per daug sukta, kad ją įmintų! O galbūt šiandien mėnulis pasiėmė vasaros atostogų?! 

P. S. Po ilgo ieškojimo, virš stogų pasirodė mėnulis... Lyg burtų lazdele pamojus :)
Visados Jums, 
Emilija 

Perkaitusi galva

Visi norėjom gerų orų, tokius ir gavom, - kaip pagalvoji, tačiau verdantis karštis lyg būtum keptuvėje tikrai nieko nežavi, o tuo labiau manęs, kai savaitę blogam orui užėjus pratūnojau kambary... Na, kai jau ruošiausi pasirodyti laukui, ir maloniai šviečiančiai saulutei, į veidą plykstelėjo lyg žaibas karštis... Įsigandau, ir jau bandžiau apsisukti kai viena mano basučių išslydo iš po kojų ir nusirideno nuo laiptų. Ką gi, bėgau pakelti, kad toji neliktų taip ir kiurksoti vidury kelio, kai pamačiau, pavėsį, visų pamirštą ir vienišą, tačiau apsaugantį nuo saulės spindulių, kurių dabar taip bijojau... Nors margaspalvė skrybėlė dabar tebekiurkso ramiausiai kambaryje, jos man iš tiesų net nereikėjo, mėgaujantis vėjeliu pavėsyje... Išsileidau plaukus, rankos nusviro ir tarytum nuo begalinio nuovargio atsiguliau ir panirau į minčių sukūrį, jame suposi įvairiausios mintys... Nuo beprotiškiausių iki neįgyvendinamų...

Taip gulėjau ištisas valandas kai mano ausis pasiekė atbėgantis pusbrolis su kibiru šilto vandens, (o ką gali žinoti gal šalto vandens) kuris ir pagrąžino mano rūbelius tampančius šlapiais... Ką gi, teko išdykėlį gaudyti, ir atsilyginti už sutrukdytą ramybę! :) Cha, cha...

Su meile, Emilija