Muzikoje aš skęstu...

Kartais iki pilnos laimės tereik grojaraščio, ausinių, kad galėtum patirti tai, ko negalima apsakyti žodžiais... Vos kelių posmų, užvedančios, o kartais lėtos, ramios dainos ir ši jau tampa mėgiama daina...

Kas mane patraukia dainose? Kiekvieno skonis skirtingas, galima atsakyti, vos tik kažkam paklausus, tačiau mano sieloje, širdyje turi kažkas sukirbėti, kad pajustum plakančią širdį, šypseną veide, ir neklusniai trepsenčias kojas, kurios tarytum nori pritarti į ritmą... "Muzika nuplauna kasdieninio gyvenimo dulkes nuo sielos". Muzika, tai tarytum turi spalvas, kurių net neįmanoma įrėminti, jomis reikia grožėtis, sugebėti įžvelgti net menkiausiose smulkmenose. Muzika prisipildo kiekviename žmoguje, muzika skamba ore, per muziką mes kalbam - dainuojam, skambant melodijai. Mes išliejam jausmus, kurie susikaupia gyvenimui bėgant. "Muzika - tai kelias į sėkmę".

"Muzika buvo išrasta, kad patvirtintų žmogaus vienatvę". Ir visa tai yra tiesa, kai Tau liūdna, ji Tave pradžiugins, kai Tau linksma, ji kartu su Tavimi džiaugsis, o kai Tu verki, muzika tarytum sugebės paguosti... Nesvarbu, jeigu bendraujame su muzika tik per jos skambesį, žodžius kartais taip įsimenančius, ir tarytum atsispindinčius Tave! 

Atsimenu kai muzikos namų darbas buvo aprašyti ką tau reiškia muzika... Tądien parašiau neapgalvotai, galbūt tuo metu dar buvau nesuaugus, ir nesukdama galvos brūkštelėjau kelis sakinius... Tačiau atitaisant šią mažutėlę klaidą, aprašiau visa tai klausydamasi muzikos, jausdama ją šalia, ir apibūdindama (šiuo metu), kaip gyvenimo dalį, be kurio žmogus neišliktų žmogumi... :)

Su meile, Emilija 

Skraidančios supynės

Vėjui glostant plaukus, ir saulės spindulėliais žaidžiant, aš pirmyn ir atgal, ta pačia linkme supausi... 
Medis judėjo aukštai man įsisupus, o kojos nebuvo supančiotos, kai tuo metu ant žemės vaikščiojau su žalsvais žole primenančiais kroksais... Ir tuomet man įsisupus aš tarytum įnikau savo pasaulyje... Niekas netrukdė, net ir rėkaujantys iš laimės pusbroliai. 
Aš buvau savo laimėje. Jaučiau šalia savęs, turėjau ne tik apglėbus, bet ir mintyse vis išlendančią... 
Vėjui kutenant žandus aš rankose stipriai laikiausi supynių, bijojau sustoti, bijojau paleisti laimę, bijojau netekti vėjo, saulės spindulėlių, ir atrodo debesies kraštelio kurį siekiau plaukais... 
Ak, tie išdygę, besikeičiantys vasaros orai, vieną akimirką žiūrėk, jau saulė išdidžiai pasipuošus spinduliais, o jau kitą vėjas šiaušia plaukus į visas puses... 
Tačiau balsai kviečiantys mane, sutrukdė laimei tęstis toliau, ir mano kojos pačios nuvedė tenais kaip vedė balsai... 
"Kad ir kokio amžiaus bebūtum, visada tai kas tave traukė vaikystėje, suaugus ar būnant paaugle, širdyje išliks noras pasijausti mažu, ir toli atsiribojant nuo žemės rūpesčių..."

Su meile, Emilija 

Privalomų knygų sarąšas, ir nesibaigianti arba įpusėjusi vasara...

Kas man yra vasara? - Šmėkšteli galvoje klausimas įkyriai skambantis lyg dainos per radiją... 
Vasara - tai bemiegės naktys, karštos dienos;
Vasara - tai draugų kompanija, vakarai praleisti su šeima;
Vasara - tai pačios linksmiausios atostogos;
Vasara - momentas kai knygas tiesiog "ryji";
Vasara - naujos pažintys;
Vasara - nauji įspūdžiai;
Vasara - ech, laikas kai pinasi pačios beprotiškiausios mintys, kai galva sukasi nuo karščio, nosis nuo kvapų, o akys nuo vaizdų :)
Vasara - maudynių momentas;
Vasara, vasarėlė, oi, kad ji tęstųsi amžinai, kad ji turėtų ne ribotą laiką, suktųsi dienomis, ir valandomis, o saulė danguje šviestų iki išnaktų! 

Atsipūtusi, ir vos bepajėgianti išbūti prikaitintame saulės kambaryje įsijungiu dienyną, na žvilgteliu su nuoboduliu ir išvystu žinutę nuo auklėtojos, kurioje ne kas kita, o privalomas knygų sarąšas. Aišku, aš dievinu knygas, juo labiau vasarą, kai laikas joms tiesiog užtektinai skirtas, tačiau knygos iš sarąšo ne visados domina, mat kartais žiūriu su panieka, ar visas spėsiu perskaityti, ir su liūdesiu akyse, ar skirtas laikas bus ir mano mėgiamoms knygoms? 

Kelios knygos iš sarąšo :

 Frank Ana. Dienoraštis
 Friesen Gayle. Džeinės dukra
 Gripė Marija. Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija
 Gripė Marija. Varpų metas
 Hagerup Hilde. Pienės daina
 Janson Tuvė. Tėtis ir jūra
 Kestneris Erichas. Kenigsburgo gatvė ir aš
 Krėvė Vincas. Bobulės vargai
 Lagerlöf (Lagerliof) Selma. Portugalijos karalius
 Liobytė Aldona. Kuršiukas
 Lowry Lois (Louesa Lauri). Siuntėjas
 Mahabharata, arba Sakmė apie didįjį Bharatos ainių mūšį
 Main Ridas Tomas. Kvarteronė
 Niziurski Edmund (Edmundas Niziurskis). Penki melionai į rankas 
 Peterson Katherine (Ketrina Peterson). Kaip ir žvaigždės
 Proisleris Otfrydas. Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne
 Račickas Vytautas. Mano vaikystės ledai  
Čia tik keletas knygų, tačiau daugelis man gerai žinomų, nors ir ne visos perskaitytos... 
O aš bėgu kaitintis saulėje, ir į rankas pasiimti knygą :) 
Iki, greito,
Emilija

Vasaros jutimas

Ant supynių suposi Ji. Apšviesta naujais, pasipuošusiais saulės spinduliais. Gelsva, gėlėta suknelė juosė permatomą ir lieknutį kūną, pro kurį skverbėsi šviesa... Plačiais rankų mostais Ji kabinosi viršun, norėdama pasiekti debesies kraštą, ir pakilti su besileidžiančia Geguže. 

Toji dama turėjo geltonus, saulės nubučiuotus plaukus, tačiau vaikams prabėgant, pro Jos plaukų kuokštus, šie plazdėdavo vėjyje ir glamonėdavo pievoje sužydusias geltonas pienes... Pagaliau dama pažvelgė į mane, melsvos akys švelniai glostė mano įraudusius žandus ir kvietė drauge į lauką. Atsispyriau pagundai mane nešti ir palindau po užuolaidomis galvodama jau nebe apie mokslus... Vis dažniau savo akiratyje sutikdavau tą damą, kuri savo atkaklumu mane norėjo kviestis laukan... 

Bėgant Gegužės dienoms į pabaigą, ir man beeinant namo, uostant kiemuose pražydusias alyvas, išvydau Ją. Šikart toji įsibrovėlė vilkėjo margą suknelę, rankose nešdama basutes, o plaukų ilgis siekė išdžiūvusią žemę... Man nustebus ir sužiurus į tą mergiotę, šioji atnešė naują dieną. Kalendoriuje išmesdama Gegužę, pakeisdama iš šaltų marškinių į vasarą alsuojančius...

Toji dama ir buvo Vasaros karalienė, įžiebusi ne tik šiltą orą, bet ir užkrėtusi gera nuotaika, bei pareikalavusi mano dėmesio... 

Su meile, 

Emilija

Dviračių sportas + gamtos grožis

Nors kalendorius skaičiuoja paskutines mokslų metų dienas, širdį prabudina prisiminimai... Išėjus ir apsidairius laukan ne visada galima pamatyti tiek daug gamtoje sutverto ir žmonių nepaliesto grožio... Skriejant mašina, išvysti gelsvumu tvyrantį lauką - rapsus, kurie vos tik atsidarius langą, pro jį pakvimpa rapsų skleidžiamas kvapas, bet ne tik tai, o ypač iš tolumos gelsvuojantis rapsų laukas. 

***
Vakar, šiltam orui tvyrant lauke, ir nebesinorint tuščiai leisti laiką kambaryje, panorau kartu su drauge atidaryti vadinamąjį dviračių maratoną (tiesą sakant, nesvarbu, kad be šio karto vėžinausi ir seniau), tad sumaniau mūsų gyvenvietę iškeisti į toliau esančią... Į dviračių sportą pasiėmiau kartu ir drauge (kaip ir minėjau), kad būtų linksmiau, o ir taip kartą ir draugė buvo užsiminus apie šį sumanymą... 
Įsukus į pagrindinę gatvę, ir dviračiui riedant gatvele, pasukome į gatvelę, atokesnę, ir ramesne, kurioje nė kart nebuvome... 
Prabuvome gerokai daugiau nei pusantros valandos, tačiau ne tik puikiai paplepėjom ir rengėmės vasaros planams iš anksto, bet ir kaip sako mano mama "pakvėpavom grynu oro", kurio ne visada prisigaudysi sėdint namuose ir rymojant prie lango... :)

Kodėl tai "dviračių sportas"? Na tikriausiai, sumanėme vasarą ne tik fiziškai ištvermingesnės tapti, bet ir ne tuščiai kaip minėjau leisti laiką... Be to važiuojant plazda plaukai į visas puses, kiek tik įmanoma, o kūnui vos vos pakilus jautiesi lyg angelas, liečiantis neseniai prabudusius debesis... Be to tai pakylėjimas, gaivumas, ir jausmas jog dviračio niekad nenorėtum paleisti... Tad sakau smagu, ir dar kartą smagu! 

P.S. Pasidalinkite ir Jūs, savo atrastu hobiu, o gal hobiu kuris tiesiog reikalingas Jums, ir be jo neįsivaizduotumėte dalies savo gyvenimo! 

Pagarbiai, ir su meile, 
Emilija 

Pavasarinis medis

Vėjui siaučiant, ir draskant medžių šakas, o tuo pačiu ir vaikų prabėgusių plaukus, negailestingai niaukiasi mėlynai nusidažę debesys... Vos tik vakar pasidžiaugus vasariniu džiaugsmu, ir maištaujant švelniam vėjeliui, patyriau su drauge net ir pirmuosius nukritimus ir skaudžius sumušimus, bet viskas baigėsi laimingai... :)

Žvilgtelėjus, prieš kompiuterio ekraną obelų šakas, kurios puikuojasi savo gegužiniu grožiu, norisi įamžinti, o gal net ir pačiai šalia pastovėti... Rankomis stipriai apkabinčiau medį, ir turbūt prireiktų draugės pagalbos, kad priversta paleisčiau... 

Sakoma, jog apkabinus medį, o labiausia ąžuolą, įgauni stiprybės, to amžino gyvenimo, energijos, gerų minčių ir emocijų... Svarbiausia mėgautis nors akimirką apkabinti ir pasidžiaugti, o gal net pasidalinti mintimis su ąžuolu...
Jūsų Emilija

Kitoniškumas

Ieškant "Google" vaizduose, kuriuose seniai besilankiau ieškodama natūralaus gamtos grožio, išvydau didelį lauką tulpių, didelių, mažų, tačiau vienos spalvos, niekuo neišsiskiriančios iš masės, o tarp jų pagrindiniame fone kitokią tulpę. Raudoną. Didesnę, ir labiau prasikleidžiusią. Kitokią, tačiau tulpę... Ir manau tik ši nuotrauka privertė susimąstyti apie kitokius žmonęs mūsų gyvenime. Kaip sakant, kitoniškumą žemėje, ne tik tarp augalų, ar skirtingų rūšių gyvūnų... 

O ką reiškia būti kitokiu? Ne tokiu kaip visi, arba ne tokiu "kietu", ar "gražiu", kur dabar pagal šią savybę labai vertinamas žmogus, nesvarbu koks jo intelekto lygis, ar sumanumas kitose srityse... 

Manau esame visi skirtingi, tačiau dauguma iš mūsų, pritapę prie kokio nors žmonių tipo... Gražūs, ar kieti, blogi, ar meniški, visa tai nesvarbu, tai nenusako Tavęs, tikrojo aš...

Vedant žodį "Google" paieškoje, įdomumo dėlei, kitoniškumas kaip sąvoka nuskamba taip:
"Kitoniškas(-a), ne toks kaip kiti, skirtingas. Kitoniškas žmogus, spalva. Pvz. : Kitoniškai elgtis, dirbti."
O tai kaip mes elgiamės? - iškilo klausimas. Aišku, priklauso nuo žmogaus, esą įvairių, ne vienodų, tačiau kaip suprasti... Nors klausinėju savęs per dažnai, tačiau tik norėdama išgirsti teisingą atsakymą, tą kuris priverstų mane palinksėti galva, ir sutarti su pačiu atsakymu, kad būtų aišku net ir vėliau... 

Bet... Kitą žmogų sunku apibūdinti, tik, svarbu nepamiršti, jog bebūdami kitos rasės, religijos, kūno formos, išorinio grožio, niekada nevertėtų tyčiotis, nes esame visi savaip įdomūs, gražūs, paniurę ar pikti, bet tai neesmė, svarbiausia neskaudinti ir neteršti kito, nes taip suteršime ne tik to žmogaus garbę, bet ir nesuprasim jog esame ne visi vienodi...

Ar būtų įdomu stebėt gatvėje beeinančius žmones, kurie taip pat elgtųsi, taip pat atrodytų... Pasaulis ne tik būtų neįdomus, bet ir nebūtų papildytas spalvomis, kurias kiekvienas gimstami atsinešame... 

Jūsų Emilija :)