mes ne žmonės

keistai mes matome vaikus. didelius, mažus. keistai mes girdime. keistai mes matome. ar žvelgiame į tuos vaikus. ir nesvarbu, kiek būtų jiems metų - dvidešimt keli, ar trys. vistiek mes nesuprantam, net jei ir pačiai ne daug yra suėję. keistai mes kalbamės su jais. lyg negirdėtume savęs, ar jaustumėmės visai nuogi, nes jie tarytum mus perregėt te sugeba. sugeba, bet mes tai ne. nesugebam matyt, kvėpuot. kuždėt tik sugebam. tik kuždam pačius šlykščiausius žodelius. lyg šie mums teiktų tik naudos. nesvarbu kokios. naudingai geros, ar bjauriai blogos. bet mes ne žmonės. mūsų nevadina. tokiais, ar anokiais. mes suprantam, kad gyvenam žiauresnėj realybėj. gyvenam ten, kur norėtume pranykt. nesvarbu su kuo, gal net ir su vaikais. tik nežinia ar su tais, kuriems tik suėjo dvidešimt. nežinia.

Emilija atgavo savo sielą ir ji grįžo. *per ilgas pavadinimas?

žinau, kad naktimis norisi daugiau veikt nei dieną. skaityt senus laiškus ir siųst naujus. skaičiuot minutes iki naujos valandos ar valgyti paslapčiomis. skaityt naujus romanus, detektyvus ar dar bala žino ką ir ieškot interneto platybėse daug naudingų ir įdomių straipsnių. susigalvot ir prisiruošt, kaip dar gali tobulinti anglų kalbą.. tik štai pamiršau tinklaraštį. susidėvėjo idėjos, nebuvo atodūsio ar įkvėpimo ir gailiai palikau kiurksot lentynoj. vis gi paskutinės mintys pažymėtos šiame slaptame, nors ne visai, tinklarašty, buvo balandį. ech, velniai juos težino, kaip pasakyčiau, tačiau man gėda prieš save pačią. tiksliau, verkiant norisi kažką sukurt, o kaip nėra laiko taip nėra. ar tiesiog neapsilanko šimtai mūzų, kurioms verčiu bėdas. 

keista, tačiau ramiai sėdžiu ir mintyse vargiai mąstau apie skaičių, kurį skirčiau vakar vakaro, o tiksliau nakties straipsniams apie Fridą. na taip, apie meksikiečių dailininkę, kuri prisikankino taip pat, kaip toji katė iš "padovanosiu tau saulę" knygos, irgi pavadinta Fridos vardu. 

skaitau ir gėriuosi tos knygos siužetu ir užburiančiais žodžiais, kurie tik dar labiau prideda žavesio. nežinau kas labiau traukia ar komiškumas ir tuo pačiu melancholiškumas, ar tiesiog kitoks siužetas iš visų perskaitytų knygų. ir dar... knygai priskirčiau įdomų jausmą, antai kaip... ar būna jums taip, jog pasiimat knygą, kuri papuola po ranka ir nieko nesitikit, taip pat dvejojate ar tęsti skaityt, kai perskaičius keletą puslapių jūsų nesudomina vis vien. panašiai buvo ir man, nors dar pridėkime tai, jog ši knyga turėjo magijos, kerų ar bala žino ko, jog taip sužavėjo ir nedrįsau padėt į lentyną. ir dabar drąsiai teigčiau, jog perskaičius dar ir įsigyčiau... 

o mąstau dar štai ką, gal net vertėtų parašyt knygos apžvalgą, kurių, deja, niekad ir nerašau. na, o kol kas daug mąstau ir drąsiai rėžiu, jog grįžau - į savo sielos namus.

eeeemilija