Aš moku skraidyti. Tokiais žodžiais palydėjau jausmus, kurie veržėsi taip,
lyg būtų galėję išskristi. Išskristi ten, kur jaučiasi nesuvaržyti. Viduje
žinojau, jog pasijusiu tik dar vienas mirtingasis atrodantis blogiau nei snobas,
ir negalintis suvokti, kaip jam reikalingi jausmai. Turbūt mes esame tikresni,
kai gyvuojame savyje, ir pripažįstame jog kvėpuojame. Tai priklauso nuo mūsų
dvasinės ramybės, kuria alsuojame kitiems į pakaušius, ir skiepijame atlaidumą.
Atlaidumą, jog artimas gali pasikeisti, tik reikia labiau mylėti. Jį. Save.
Svetimą praeivį, kuris kvepia tikriau nei artėjantis lietus, ir atrodo kaip iš
klausytos roko grupės. Bet tik dėl to, kad jo pastangos būti savimi nenueina
veltui.
*Veltui klajoti minioje, bet sugrįžti ten, kur stovėjai, ir kol pats
neatsidavei jiems. Ir veltui, tai nereiškia, kad beprasmiškai, tai prarandant
prasmę, kuri sugrįžta žmogumi. Nes keliaujant mes suipažįstam. Su savimi. Su
dar daugiau žmonių, kurie pavydėtinai panašūs į rokerius, ir dievina kisieliaus
aromatą, bei jį patį. Tokia yra šio skrydžio pradžia, suvokti kurioje pusėje
nuleidai sparnus, ir kurioje išskleidei kuo tvirčiau, tik patariu rinktis tą
kelią, kuriame jautiesi saugiau. Laisviau.
