Nepamiršk!

Žinai, yra tokių žmonių, kurie visomis jėgomis ir išgaliomis siekia savų tikslų, nesvarbu koki pavojai jų laukia, nesvarbu kas jiems kenktų, ar kas eitų šalia, jie tiesiog mato tikslą iškylantį prieš akis, kaskart kai prie jo priartėja, bet jie nepasiduoda net tada, jei pikta kaimynė pakiša koją, net tada jei burbteli klasiokas nepatenkintas tavaisiais siekiais, ir vis gi tas žmogus nepasiduoda, net jie gyvenimo audra sviestų jo pusėn didžiausią akmenį, kuris nublokštų visus pasaulio kalnus, bet tiktais ne jį. Ir kaip keista, jis nepavargsta tikėti. Eina su bėdomis, bet pamažu jų stengia išvengti, ir jam tai pavyksta. O, kad aš turėčiau tokią stiprybę kaip jis, ir dar tokią begalinę kantrybę siekti tikslų. Bet tiesa yra skaudesnė nei svajonės, ar viltys, nes dažniausiai jos yra išpūstos, o vat teisybė kitokia... O, gal man ir nereikia tos varginančios kantrybės, ir tų siekių, kaip, kad pasiekia kiti žmonės, gal aš turiu tam pribręsti, suaugti iki tam tikro tikslo, gal mano tikslas yra suaugti ne fiziškai, bet emociškai, iki tam tikro lygio, kurį pereičiau aš... Ir gal aš turiu pasidžiaugti kitais, nei savimi, nei savo užgaidomis, ar norais...

Žinai, būna tokių akimirkų, kai norėtum priglausti nepažįstamąjį ir išsilieti jam ant peties, o tada bandyti išklausyti jo, nes išsiskyrus nekamuotų toks abejingumas, kaip sutikus artimą ir jam išsipasakojus nerimą keliančius dalykus... Gal palengvėtų nuo naštos, kurią kartais tempiu, kaip bobutės vis mažėjančią pensiją. Gal ir nevykęs palyginimas, bet bent guodžiu save, stengiuosi, nes meluoti aš nemoku ir nenoriu... 

Žinai, aš kartais per daug galvoju, verčiau vykdžius ar bent stengčiausi kažką daranti. Nes žodžiai, ir liks žodžiais, o darbai bent duos naudą ir prasme. Taip pat ir pažadai niekam tikę, nes jie tik žada, bet ne duoda... 
Sutikus šviesą, slėpiausi vildamasi sutikti tamsą, kuri bent manęs neišduos, ir neatskleis mano ydų, nes šviesa tai žibintas įstrigęs širdyje, nešantis tiesą ne itin malonią... 

Su meile, 
Emilija ❤ 

                                           

Netikėtas drąsos apsilankymas

Kartą mane aplankė drąsa, atrodanti drąstiškiau nei įsivaizdavau, kadangi ši buvo pusnuogė, neprisidengus net kojų, kurios buvo paženklintos praeities šešėliais, ir užgauliais žodžiais, kurie virto mėlynėmis ant barbiškai kūdų kojų. Drąsa įžengė su trenksmu, po savimi palikdama tylą. Aš jos bijojau ir kaip visada neprisileidau artyn, kad neatrodyčiau kiek keista nei kitos asmenybės išgyvenančios paauglystės etapą. Drąsa smagiai šleptėlėjo visu svoriu ant grindų ir apvirto iš tingulio. Spoksojau. Žodžiai užtrigo gerklėje ir prarado savo egzistavimą. Praėjus penkioms minutėms drąsa pakėlė akis į mane ir dabar lyg butu įžengus mano kambarin pasisveikino. Aš linktelėjau tuo pačiu atsaku, ir jau norėjau klausti ką ji čia veikianti, bet drąsa garsiai išrėžė tai ko aš nesitikėjau, arba tikėjau nejučiomis...
- Nuo kada Tau pradėjo rūpėti kitų žmonių nuomonė?
Jau norėjau atsikirsti, bet drąsa kalbėjo toliau žaisdama su manimi kaip su dar viena tuščiagalve marionete.
- Kokia ironija, kai Tu vengi tų, kurie Tau nuoširdžiai rūpi. - Ji pažvelgė į mane matydama mano akyse baimę, ir patvirtinančią teisybę. - Nebandyk rodytis miniai nesišypsodama, ir slėpdamasi po kauke. Žinau tik tai, kad jis laikinas įrankis, ir prireikus pagalbos nebesuprasi savo jausmų, gyvendama su ja.
Krūptelėjau kiek apie mane ši ponia nutuokianti, ir jaučianti mano permainas viduje.
- Bet kaip Tu...?
- Ech, nesupranti iš kur visa tai žinau?
- Kaip ir...
- Na aš buvau Tavo dalis. Buvau ta savybė, kuri labiausiai tikau Tau. Mes buvom draugės, kol pradėjai galvoti taip kaip jautiesi. Ir staiga įsikišo niekam nereikalingas abejingumas, kuris deja sugriovė Tavo pasitikėjimą savimi, ir lukeščius į vietą po saule. Tu pradėjai gėdytis savo jausmų ir tų žodžių, kurie buvo įrankis būti kitokiai... Meniškai... Tu praradai mane. O aš Tave. Ir mes išsiskyrėm su baimę akyse.
Apmaudžiai svarščiau visus tuos skirtus ponios žodžius man, ir supratau savo būseną kaip jaučiausi paskutinėmis dvejomis savaitėmis. Abejojau dėl visko, o tai baisiausia kas gali nutikti žmogaus susijaukusiuose jausmuose... Aš tylėjau ir merdėjau man nebūdingoje būsenoje, ir nenutuokiau kiek praleidau dienų be tikrosios aš - drąsos, kurios nestigo man būti laimingai ir meniškai merginai vienu metu, bet aš sugrioviau viską, prisijaukindama abejingumą ir tas strėles skirtas nuo žmonių, kurie siuntė jas su pavydu... Aš svarščiau, ir kai pakėliau ašarotas akis, ir netikėtai išvydau bešokančią merginą, ir ach... tai buvo pakylėtas jausmas nubraukti ašaras bei matyti paslaptingai atsiradusią merginą, nes aš buvau toji laimingoji šokėjėlė... Ir ką Jūs į tai? O, gi tai, kad aš prisiverčiau jog mano širdis šoktų, nes jei ne drąsa gyvenčiau pasaulyje tarp tų abejingumo sienų.
AŠ ŠOKU! O JŪS?
Begalo laiminga fėja,
Emilija

Gyvybės samprata, ir bejėgiškumas širdyje...

Dažnai girdime pasakojimus, mokymąsi būti geru, gražiu, draugišku, meiliu ir nė žodeliu neskaudinti kitų. Kartais tai būna nesuprantama, kaip galima neatsikirsti replikoms, kurios duria į skaudžiausias vietas, bei širdis, kurios kraujuoja iš liūdesio, bejėgiškumo, ir baimės prasižioti... Taip, būna. Būna, kad ištartas žodis skaudžiai atsilieps kitam, tačiau ar tie kurie mus pirmiau įžeidžia, pagalvoja apie mus? Jie ginasi - atsiliepia balsas. Ginasi nuo pasaulio, užsisklendžia bjauriais žodžiais, kurie tampa jų gynybine siena nuo išorinio pasaulio, bukų protų, ir pilkų dviveidžių. Tačiau kam visa tai? Po žodžių gali išsirutulioti į kai ką daugiau. Žingsnis po žingsnio, ir visa tai virsta muštynėmis, nuodėmėmis, kurios giliai įstringa mūsų galvose, kurios tuo metu tyli, kai rankos nevaldomos smogia... Smogia į ateinančią nebūtį, tylą, ir virstantį košmarą... O jei smūgis virs skaudžia priemone, ir priartės prie skaudžiausio plano - mirties, kuri kaip gyvybė, vieną kartą ateinanti, ir kartą išeinanti... Ką reiškia gyvybė ir tie žodžiai, virstantys jos neegzistavimu... Gyvybę kiekvienas mato savaip, ir supranta vienaip, ir kas gi ji šiam susimaišiusiam pasauly, kai begalę gyvybių, reiškiančių pražūtį, atrodo tik juokai, prieš tūkstančius kitų... Ar taip greitai iškeliavusių danguj, ir palikusius mus gedėti, pakeis jų vietas kiti? Ašarose paskendę, mes žvelgsim aukštai, įsivaizduodami aukų veidus, ir prašydami, kad patys jaustumėmės saugiau, jei jie negalėjo taip pasijusti... 

Nėra nieko bejėgiškiau kai negali nieko padėti tiems, kas pajautė artimojo mirties jausmą, tiems kurie nespėjo atsisveikinti su brangiausiais, ir vis gi, koks pasaulis maištingas prieš problemų jūrą, ir audrą, kurios neišvengsim... Taip, mes turime dėkoti Dievui, už tai, kad mus supa dėkingas kraštas be cunamių, žemės drebėjimų, terorizmo išpuolių, tačiau tai nereiškia, kad turime smerkti kitus už tai kas esą savimi... Turime gerbti kiekvieną, net jei jis keistesnis, nei Tu. Turime vienytis, turime kovoti prieš blogį, kuris kyla prieš gėrį. Turime suprasti vieningumo sampratą, kaip ir gyvybės, bei išmokti mylėti esančius čia ir dabar. 

Kad pasaulis netaptų toks liūdnas, nespalvotas, ir beprasmis, paimkime spalvas, kurias laikome širdyje, ir nutapykime jį. Ypač skaudžius įvykius išgyvenančią Prancūziją. LAIKYKITĖS! 

‪#‎PrayforParis

Tamsai esant, būkime šviesoje, būkime tyloje, kurioje paskęs tik mūsų mintys, bet tuo pačiu mes šnibždėsim maldos žodžius, išreiškiančius vienybę ir liūdesį prancūzams... Būkime širdyje kartu! Labanakt... 

Emilija 

Amžina kelionė link savo knygos...

Paklydę tarp žemės ir dangaus,
Atsiskyrę nuo realybės,
Ir iškeičiantys ją į fantazijas beribes,
Kurioms net vietos nebeliko...
Kaip prisiminimams likusio stalčiuko...
***
Aš viena tarp jų.
Pasirenku tas vietas, tas atsibodusias vietas, kuriose galėčiau tūnoti skaitydama knygas.
Tyla ir aš, o kartais ausyse skambanti muzika iš ausinukų.
Tas lengvas, pakylėtinas jausmas, sekmadienio rytą praleisti su knyga rankose, ir kelias valandas atsipūsti negalvojant apie laukiamus namų darbus.
O, kai atsisėdi, mintimis paskendusi plaukioji tarp sąsajos su tikrove ir knygos, kurioje pats įdomumas dedas.
Ir tie puslapiai kvepiantys paslaptimi, apipintais košmarais, ir tomis iš tamsos išnyrančiais šešėliais, kurie neša grėsmę knygos herojei...
Ir vis gi, tas malonus jausmas kai verti puslapius nenumaldomu greičiu, o kai prieini smalsumo vedama pabaigą, gailiesi, jog baigiasi knygos istorija, pasakojimas vedantis dar didesnės fantazijos link.
Kai knyga pasidžiaugi pusvalandį  perskaičius, šiai pasakai : iki pasimatymo, ir vildamasi dar kartą išsitraukti ją, padedi į lentyną, prikimštą knygų, kurios kartais noromis iškrenta bežaisdamos su manimi...
Aš vis dar negaliu apibūdinti jausmo, kaip gera jog yra knygos. Jog knygas pažinau nuo mažens. Gal nevisada padėkoju joms, ar jų autoriams - rašytojams, tačiau dar gerą savaitę nešioju padėką širdyje, už tokį įsimintiną nuotykį... ☺
Ech, kvėptelėju naujo potyrio ir užsimerkdama svajoju, bei spėlioju apie ,,Tamsa, kuri prabudo" pabaigą. O tu ką skaitai? Ar ką nori perskaityti? Lauksiu atsakymų ☺
Su DIDELE meile širdyje,
Emilija

Išmokime gyventi

Kartais taip sunku sugrįžti į realybę, kuri po truputį smukdo ir žemina. Taip sunku išgyventi kiekvieną kart, kai atrodo tapai laiminga, ir staiga ateina Jie. Tie žmonės kurie sužlugdo Tavo svajones, būti laimingai... Kodėl jie negali būti taip pat tokiais visaverčiais ir šypseną nešiojančiais žmonėmis, vietoj to, kad pavydžiai smerktų mūsų gyvenimus, nes jie neturi teisės. Neturi, kaip ir mes. Kadangi reikia mokėti gyventi savąjį gyvenimą. O jei nemoki, stengtis, vardan savęs, kad nugyventum doriai. Galbūt ir vėl kartosiuosi, tačiau man sunku suvokti pavydą, kurio pamažu vengiu atsisakyti. Ir jei sakai, kad aš pavydžiu, tai atsakysiu : klysti, jei taip manai, kadangi aš jau išmokau gyventi be jo. O ko mes turime pavydėti? Tuščių daiktų, kurie tik naudojami ir nieko daugiau, verčiau išmokime džiaugtis tikrais dalykais, kuriuos sunku susigrąžinti arba nusipirkti. Kad ir žmogus, suteikęs mums gaivaus oro, ir nuspalvinęs gyvenimo vertę - jau yra vertas pagarbos, ir meilės... Tai kas mums svarbiau gyvenime?
Palikę pėdsakus, kad mokytųsi kiti, paliksim dalelę savęs, tai argi naujas megztinis, dėl kurio turėtum pavydėti, ar tai priklausys mūsų prigimčiai? Ar tai viskas ko mes norime? Kyla labai daug klausimų, į kuriuos atsakymai pamažu dingsta, lyg smėlis primenantis vasarą, ir begalinę jūrą. Tad nusišypsok prisiminimams, svarbiems žmonėms, ir paskambink tiems kas laukia Tavo skambučio. Tai bus naudingiau, nei ieškoti savyje netobulumų, ar naujo megztinio spintoje, kurioje slepiasi kartais ir visai liuksiški drabužiai...

Su meile,
Emilija
P. S. Gero savaitgalio ☺

Vaizdas, žingsnis, žmonės...

Pas mane sumaištis. Verčiau tikroji ramybė, susidurianti su maištais, ir vis gi juoko dozėmis... Tos ir papildo gyvenimą, padaro jį žaismingesniu, ir suteikia daugiau spalvų. O kas pas Tave? Ar nejučia nepastebėjai tų keistų žvilgsnių, kai esi be galo laiminga/s... Ar replikos nesugadina dienos?! Nors verčiau dėmesio jiems nereik suteikti, jei žmogus pasiruošęs sugadinti gyvenimo malonumą. O kas jei Tu vis dėlto buvai kaltas? Ar tarkim aš. Nelengva kivirčytis, bet ir neketinu... Toks laikotarpis kai nieko nesinori. Nei matyti tų surūgusių, pažįstamų veidų. Jie lyg tamsūs šešėliai pasirodantys tankiuose krūmuose, ir besivejantys kai pajunta artėjančią Tavo baimę.

***
Tarp medžių stovėjo baimė ir laimė. Tuo metu buvau apakus nuo gyvenimo grožio ir besipuikuodama savo darbais, artėjau link namų. Pamažu pakėliau galvą, ir išvydau atbėgančią laimę, tačiau jos akyse jutau nerimą ir baimę. Klausiau ką laimingoji ponia kuždėjo, kai iš po vienišo medžio išlindo baimė. Ši buvo nuskurdusiais rūbais neva "pasipuošusi", ir paraudonavusiomis akimis, kurios vis žvelgė į dangų. Krūptelėjau. Pradėjau  trauktis atgal, kai laimė ėmė ir sulaikė aštriais nagais spausdama mano ranką. Suabejojau laime, ir žvilgtelėjau jai į akis. Jos buvo... juodos, ir tarytum bešaukiančiomis akimis. Savo balsą išgirdau kažkur šalia, nespėjus suvokti ir klykti svetimu balsu. O tada kritau užlipdama ant didelių pėdų. Suvokiau, kad laimė buvo įkalinta baimės spąstuose, o baimė buvo apsėsta melancholišku, ir pamišusiu džiaugsmu... Tie bandė mane sugauti, tik nepadedant, o smugdinant...

***
Niekada nepasitikėk tais kurie, nežino ką daras. Niekada nesakyk tam, kas vaizdas nepatikimą. Ir jausk tai širdimi tuos, kurie Tau skirti!
Su meile,
Emilė