Sustok.

Man gera, jaučiu lengvą nuovargį. Tačiau man gera. Noriu iš laimės kvatotis ar kitaip reikšti emocijas. Bet dažnas šio pilkojo pasaulio gyventojas nesuprastų. Jam įprasta džiaugtis savomis laimėmis, o problemas stebėti iš šalies, ir džiaugtis, kad jų būta ir pas kitus. Veikiausiai tai pasitenkinimas kitų nelaimėmis. Veikiausiai tai išreikštas didelis džiaugsmas, kaip, kad laimėti loterijoje. Kartais norisi, kad likimas prie tų žmonių neneštų manęs. Užsimirštų kandūs nepasitenkinimo žvilgsniai, ir baimė dar kartą nusivilti tokiais žmonėmis. Tiesiog dažnai norisi aplenkti tuos žmones. Surasti tuos, kuriems rūpėsi ne tik su laimės valandomis, bet ir su savomis problemomis. Jog jos ne liga, neužsikrėsi.

Dažnai esu išsekinta ir kitų žvilgsniais. Lyg šie būtų virtę durklais, kurie žeidžia širdį, panašiai kaip žodžiai. Esu pavargusi, dar ir todėl, kad jie daugiau kalba už patį žvilgsnių savininką. Ar gi kam rūpi kiek sužeisi žmonių? Ne gi jie skaičiuoja? O gal mėgaujasi, kaip, kad tie kitų problemomis. Kartais norisi, kad laikas sustotų, ir jo dėka užmirštume nuoskaudas. Bet realybėje to nebus. Pripažinkime, kad ir kokia optimistė būčiau. Laikas niekad neišgydįs skausmo suteikto kito beširdžio asmens, jis tik suteiks viltį susipažinti su kita jautria siela pabėgusia nuo skausmo. Leis užmiršti ne tokius šiltus prisiminimus. Leis pasinerti į dabartį, nes laikas "bėga", verčiau pasiskubink ir su juo, o ne stoviniuok praeityje, kurios nepakeisi. Verta pakeisti ateitį, kad jai tampant praeičiai mėgautumeisi. Manau verta pabandyt.

Mes bėgom greičiau už svajones, užsisvajoję ir viską palikę. Pamiršę kaip mums tą kart skaudėjo. Tiesiog viską palikę likimui skubėjom. Kad pasivytume užmirštą dabartį. Kad nepadarytume dar didesnės klaidos už buvusią. Mes supratom, kad be gyvenimo esam niekas. Niekas, kaip susprogę maišeliai.

Su meile, Emilija ❤❤

Diena su Balthazar

Šiluma noriai skverbiasi pro odą. Šilta, nors ledai laukia šaldiklyje. Atsispiriu pagundai, ir pasiėmus susipainiojasias ausines, kimbu į muziką. Į vienintelį šaltinį, nuo kurio sugebu pailsėti. Su muzika aš nukeliauju, kur nesu dar nukeliavus. Į sapnus, į jų klaidingumą. Į prisiminimus, į jų nuostabumą, ir plačią šypseną atsiradusią veide. Į teatro veiklas, išsiilgtus draugus. Į ateities planus, ir jų režisavimą, kaip viską tinkamai suplanuoti nesuklydus. Dažniausiai aš keliauju. Kartais su pop muzika, kartais kiek kitokia. Anų dešimtmečių. Ir vis pasiklystu joje, tik norėdama sužinoti mėgstamiausią. Bet paskutiniuoju metu leidžiu laiką su Lana Del Rey, Balthazar, ir Alessia Cara. Šiti pavergė mano širdį. (Nors Lanos ankščiau buvo klausiama). Turbūt mokėjo užburti dar ir sielą. Ta melodija, viskuo ką jie sukuria per trumpą laiką dainos. Tai vadinama stebuklu. Stebuklu tuo momentu, kai kiekviena daina patinka savaip, išskirtinai, ir negali pripažinti sau, kuri geriausia. Atsisiunčiu dainas, ir vos spėju klausyt... Ir dar manau : "Gal pasilikim tų dainų ir penktadieniui, didžiam laukimui važiuojant į Knygų mugę. " Tačiau nutariu susidurti su kiekviena. Noriu išgirsti skambesnį džiugesį, ir laimės širdyje. Atvirai sakykim, aš net dabar pasinėrus į Balthazar ramybę/triukšmą. Šiuo momentu klausau "Blues For Rosann". Negaliu apibūdinti jausmo, kaip toli jinai mane nuneša, o juo labiau kai guli lovoj, ir bandai megzti mintis, kaip, kad susuktas ausines. Tuo ir baigiu pasinerdama į knygos pasaulį. Pasinersiu į visiškai naują : "Juodasis magas. Magų gildija".
P. S. Suprantu kuo dažniau, kad gyvenimas nenustygstanti magija. ❤

Su meile, Emilija ❤

Kaukėti mane gąsdina

Kartais pasimetu. Apsižvalgau ir pametus, šaukiu iš nežinios, kol galiausiai mane suranda Aš. Taip, manau aš pasimetu savo mintyse, kol pagaliau viena mintis mane ištraukia iš keblumų, ir tada lyg užspringusi karšta arbata palengva atsidūstu iš nerimo. Nerimas arba ilgi klausimai mane žlugdo. Lyg ieškočiau neduoto atsakymo, matematikos sprendiniuose. Tas pats ir mano smegenyse. Aš ieškau. Aišku su kliūtimis, ir viltimi išvysti šviesą. Tik ir šviesa klaidinanti. Jos yra kiekvienoje praeivio širdyje. Tik skirtumas tas, kad vienos šviesos gydo, o kitos spaudžia Tavo svajones. Žmonės negailestingi, nes vis pagaili šviesos. Tenka man ją rasti savyje. Tik kartais man jos trūksta, kad pabusčiau. Išnirčiau iš minčių jūros, kol nepaskendau. O, plaukti joje nemoku. Sunku dar ir tai, kai tikiesi gauti iš "gero" žmogaus šviesą ir staiga susimauni. Tas geradaris nėra jau toks, tik dar vienas šmikis. Ir gudresnis nei maniau. Tada pasimeti, ir kokią savaitėlę ar dvi nebepasitiki kitais. Labiau iš nusivylimo, nei apgaulės. Ir labiau iš skausmo, nei liūdesio. Širdgėlos skausmo.

Taip ir skauda, kai Tave apgauna žmonės. Savo "tiesomis", kurios baisesnės nei kaimynės sapalionės. Žmonės dar moka svaidytis žodžiais, lyg tai būtų žaisliniai peiliai, kurių labui kauptum taškus, kitam lygiui. O, jog kiti irgi turi jausmus. Net ir tas kuris mėtosi skvarbiais žodžiais. Tik jis neišdrįsta susigrąžinti ar parodyti. Bet... ar verta skaudinti kitą?

Dar man sunku suprasti, kaip kitiems žmonėms lengva misija meluoti kaukėmis. Lyg nieko niekur pasakoti ir atsiskleisti kitiems, o paskiau atsiskleidus tiesai, suprasi, kad visos žmogėno istorijos, tik tebuvo pasakos. Kaip, kad kur skaito vaikams. Ir tada tenka dužti viltims, ir svajonėms, pasitikėti tuo žmogumi. Tada tenka atsisveikinti, tuo skaudulingu balsu, kaip, kad nutaiso žinių vedėjai, ir uždaryti to žmogaus duris. Išeini ir nebesupranti ką padarė jis. Primelavo, ir ne savo noru išėjai. Sunku ir atsisukti, kai taip norisi. Bet pagalvoji, kad galbūt jis matuojasi naujas kaukes, kurias rodys kitiems sutiktiems žmonėms. Tada vemti norisi, nuo jo savanaudiškumo, ir tiesiog sparčiu žingsniu išeini. Paskiau nepastebimai bėgi. Nuo kitų gyvenimų. Bijai, jog vėl gali Tavimi pasinaudoti, tad kai grįžti pas save, uždarai kitiems prieš nosį duris. Štai taip. Ir verki, klausantis Alessia Cara dainas.*
*(nors man jos nėra liūdnos)
P. S. Jei ir kada Tau taip nutiks, neverk. Nemanau, ar žmonės su kaukėmis būdami verktų. Nebent iš tikrųjų gailėtųsi ką padarė.

Su meile, Emilija ❤

Šokti savu stiliu

Sėdėjau kiek atokiau nuo savų svajonių, svarstydama apie dabartį. Apie artėjančias baimes neišsimiegoti, ir neturėti laiko besiliejančiai kūrybai. Taip sėdėjau kai pas mane apsilankė dar viena išganinga mintis, įsileisti muziką, ir prisijaukinti tingulį. 
Gal kartais reikia mąstyti trumpai, o paskiau šokti kiek leidžia kojos. Šokti, kad net apsvaigtų galva. Svarbu, kad tuo momentu buvai laiminga. Tiesiog tas galioja ir gyvenime. Šokti net per sunkumus, iššūkius, kurie iš pradžių atrodo kaip kebli dėlionė, kurią neįstengsim sudėlioti... bet, kad Tu žinotum, kaip juokiasi už kampo likimas, kad taip nepatikliai nepasitikime savimi. Kad vis dar bijome. O, atrodo ko čia bijoti? Iššūkių? Ne duok Dieve, kad linktelėjai. Jei taip, apsirenk šilčiau, arba nusivilk tą briedžiais išpuoštą megztinį, ir eime šokti. Gyvenimu ritmu, su iššūkiais. Neturėk nė menkiausios minties, kad bijai... Jei ką, turiu vaistų nuo baimės :)

Ir jei galvoji, ką aš čia prirašiau, ir dar paminėjau šokį, apie kurį nenutuoki, tiesiog atsakysiu, " Va, matai čia jau yra iššūkis. Skaityti tai ką parašiau, kai pati judu nejučiom, į taktą, su muzika". 
O jei neradai savęs? Nesupranti, ir širsti ant manęs, kad nepadedu, nenusimink*. (Maždaug, kaip tose reklamose, kai neįmanoma su blogos kokybės skalbikliais išskalbti drabužių)* 
Turiu Tau keletą pasiūlymų, kaip gali šokti... Būti savimi, arba tiesiog trypčioti pagal tuos "Just dance" klipus. Bet ten sudėtingiau, nes ne kartą pasidaviau, prieš tuos genijus robotukus. Tai tokia pati taisyklė galioja ir gyvenime, užsispyrimas būti bet kokioje situacijoje savimi. Juoktis, kai nejuokinga, net jei Tau vienai juokinga. Verkti, jei susigraudinai, net jei kiti kaip bejausmiai sėdi. Tu nebūk tuo, kuo nesi, nes tas personažas sekti kitais, yra daug sudėtingesnis, ir galimas atvejas ne kartą paslysti. Tik šįkart ne nuo bananų žievės* (matyti filmai, daug kam paveikia smegenis)*, o nuo didesnių problemų.

Manau, norėjau įrodyti, jog šokis tai gyvenimas, o gyvenimas tai šokis. Šokti jį nėra sudėtinga, jei reikiamai savimi pasikliausi. Jei suprasi, kad greta stovinčios draugės nereikia sekti, nereikia ir mėgdžioti jų "kietų" žingsnelių, o galvoti juos pačiai. Rinkis, spręsk už save, ir pasitikėk savimi, nes niekas taip Tavęs neparems, kaip pati save. Štai taip, ačiū už šypseną, ir sėkmės šokant! :)
Tik nepaslysk, 
Optimistė Emilija :) 

Bekvapiai norai

Kiek mes norime, bet ar kažką darome, veltui skaičiuodami minutes. Kiek mes svajojame, bet vietoj to, kad siektume, nuleidžiame rankas. Kiek mes verkiame, bet ar kada prisimename kiek daug kartų šypsojomės? Kiek mes dovanojame, bet ar patys kažkam tampame dovana? Ar mes tokie bejausmiai, kad neužuodžiame prisiminimų? Ar stengėmės, kad kiltume? Manau, kiekvienam derėtų atsakyti tai, ko labiausiai bijome sužinoti. Tos smerkiančios tiesos, kurią nešiojasi praeiviai, bet ne mes. Arba mes, bet ne jie. Tik vieni kitiems meluojame, lyg darydami gerą darbą. Lyg už šį "darbą" mums mokėtų. Deja, ir moka. Gyvenimas kaip bumerangas, jei norime kažką gauti, turime kažką atiduoti. Tik mūsų teisė rinktis, ką mes atiduosime... Bekvapius norus, ar dūžtančias viltis? 

Emilija 

Rūbai be kūno

Bėgau greičiau nei maniau, o ir kūno kultūros pamokos buvo tik į naudą, spartesniam bėgimui, kadangi net vėjo nejaučiau, kuris šią dieną buvo neapsakomai galingas, kad būtų nusiautęs visas susiraizgiusias mintis galvoje. Bėgau, kol pasiekiau nepažįstamą vietovę, kurioje kartą svečiavausi su tėvais. Bet ši apylinkė, ar gyvenvietė, buvo apleista, ir ne tokia marga, kaip, kad prieš metus.. kai kiekvienas namas švietė nuostabia šviesaus atspalvio spalva, ne taip, kaip dabar, kai kiekviename name liko po mažas neryškus atspalvis, nutrintas lietaus ar saulės kaitros... Toje namų sumaištyje išvydau pažįstamai matytus „Nirvanos“ marškinėlius, kurie neturėjo kūno. Marškinėliai plėvesavo, derindamiesi prie pilko atspalvio kelnių, kurios buvo nusmukusios, ir net nesimatė avėtų batų.

Juodaplaukis šiais rūbais nesipuošė, jo čia net nebuvo, tik netikra kaliausė, apsirengus tais pačiais matytais rūbais parduotuvėje. Nežinau kodėl, bet aš buvau pašiurpus nuo vaizdo, nes kuo toliau traukiausi iš šios apsėstos vietovės, tuo artyn sėlino rūbai. Rūbai be kūno. Šiurpino mintis, kad manasis vaikinas buvo išgalvotas, arba baisiau, kas gali nutikti, vaiduokliškos sielos. Tik ar iš tikrųjų jis nepriklauso mūsų pasauliui, gyvendamas čionai, ir tempdamas išvargintą šešiolikmečio kūną.

Iš apylinkės galėjau pabėgti, turbūt savo pąmastymais išvarginau, matytą neegzistuojantį padarą su Tylenio rūbais. Kai apylinkę palikau dūsaudama iš baimės, ar verčiau gąsdinančių minčių, rūbas, net ir papūstas vėjo, nebejudėjo, tik susmuko, lyg turėtų žmogaus kūną, bet jis neturėjo, tad ramiau jaučiausi, jog mintimis jo nenužudžiau. 

Namuose, į kuriuos įžengiau, po gerų dviejų valandų nuo įvykio parduotuvėje, namai jau įgavo ir blynų kvapą, kuris vijosi mane beskubančią laiptais, norėdama kuo greičiau atsigulti. Nors saulė kaitino už lango, o dabar ir vėjas kiek aprimo, viduje drebėjau iš šalčio, lyg turėčiau temperatūros, tačiau man įžengus į kambarį, nespėjau nusižiovauti nuvejant tokias mintis, kai suskubau apsižvalgyti, ir mano kambarys pasikeitė. Plakatai nebekabėjo, lūpdažiai nesimėtė ant žemės, o kilimas kuris buvo sujauktas, nuo kūrybinės erdvės, buvo neapsakomai baltas. Keistai suvirpėjau, ir jau ryžausi teirautis mamos, kas nutiko mano kambariui, kai užuolaida staigiai pakilo, įpūsdama mėtų kvapo. Sumišau.

- Ar Tylenis, geriau jaustųsi, jei Tave matytų šalia? – pažįstamas balsas tyliai uždavė šį klausimą.

- Tylenis neegzistuoja. Tamsių atspalvių apylinkėse mačiau jo rūbus, bet ne jį, ar jo kūną.

- Egzistuoja, jei pasiektum užuolaidą, ir ją pakeltum. – skardžiai atsakymą pateikė gyvastis, tupinti mano kambaryje.

Nesiryžau nukentėti ir vėl, kaip parduotuvėje, bet mano smalsumas buvo didesnis, nei tą kart. Priėjus apčiuopiau užuolaidos kraštą, ir jį nuleidau, susidurdama akis į akį su juodaplaukiu. Šįkart jo akys žibėjo daugiau, nei tą kart, o šypsena kvietė atsisėsti ant lango, kad sužinočiau, kas tie rūbai be kūno.

- Aš nebijojau Tavęs įsileisti, o Tu nebijok man papasakoti, iš kur Tu, ir kas tie rūbai plėvejantys vėjyje. – įdomumo dėlei, atsargiai tariau.

- Jei su manimi skrisi į Gylybės medį, tada gausi visus reikiamus atsakymus. – paslaptingai keldamas antakius, tarė jis, balsu kuris buvo saldesnis, nei tą kart apiplėšiant parduotuvės kasą.

Paėmiau jo ranką, tačiau ji išslydo iš mano gniaužtų, ir nejučiomis cyptelėjau, lyg šokčiau iš lėktuvo būdama tik su parašiutu, be pažįstamo žmogaus. Tačiau jis apglėbė iš jo nugaros dygstančius juodus sparnus, ir tyliai kvėptelėjo naujai oro, o aš išsigandus nuo juodaplaukio pasikeitimo antrą kart cyptelėjau. Tada jis atsisuko, ir jo akys buvo juodai pamėlynusios, nuo sparnų veržimo, ir šis išdidžiai cyptelėjo, auksiniais dantimis. Aš pašiurpau, ir visas jo gražumas dingo, per vieną akimirką, o aš tik laikiau ledinę jo ranką, norėdama pati įgyti sparnus skrydžiui, bet jo rankų mostai neleido to padaryti. Aš buvau svetimšalė, ir jo pasauliui nepriklausiau, kaip tą kartą, kai jaučiau, jog jis turi didelę paslaptį...

- Mano pasaulyje Tu būtum ragana, su vidine nuojauta. – pratarė žmogus, kuris mano akyse nepriklausė žemei, o dangui, kuris buvo kiek toliau nei tikrasis dangus.

Skridome žemės laiku apie keturias valandas, bet greitai, tad visas laikas, kuris atrodo truko apie valandą, prabėgo akimirksniui, o paslaptingasis juodaplaukis, skriejo lyg lenktyniaudamas su vėju, arba norėdamas mane įbauginti, skrydžio trukdžiais, pakeisdamas kryptį, ar apsiversdamas kūlverščiais ore, laikydamas ir prilaikydamas mane juodais sparnais, kurie buvo susiraizgę aplink mano rankas, kad neiškriščiau, staigiai Tyleniui pasukus. Kur skridome kraštovaizdį puošė neaprėpiamos jūros, ir augalai siekiantys mus, kurie tarpusavyje kalbėjosi, kaip būtų puiku papusryčiauti, pagal prancūzų receptus, deja neturintys tam tikro užsakymo mėsos, o kai šį žodį vartodavo gėlės, su keistais žiedais, jos tarytum šnypšdavo iš alkio, kaip žemiškosios gyvatės.

- Iš tikrųjų mano pasaulyje vietoj gyvačių egzistuoja augalai, mintantys pagal prancūzus, tik vietoj vienų ingredientų, keisdavo kitais, pavyzdžiui žmonės. – saldžiai paaiškino Tylenis, atsisukdamas į mane, ir laukdamas mano reakcijos, kaip įrodymo, ar išsigąsiu. O, tada neiškentęs nusijuokė, ir pratarė, gailestaudamas. – Juokauju gi.

Įkvėpiau, ir nervingai nusišypsojau, jausdamasi nesaugiai keistame pasaulyje, kuriame oras turėjo net gi mėtų kvapą.

Kai nusileidome viduryje jūros, kuri neturėjo vandens, tik permatomo skysčio, gailiai suklupau, lyg mane išsekintų ši kelionė, ir nervingai sukūkčiojau, norėdama namo, arba jausdamasi geriau, jei namai būtų čia. Tačiau juodaplaukis nekreipė į mane didelio dėmesio, arba praleido pro akis tokį mano elgesį, kad šis, tik pasiėmęs jūros gilumoje pagalį, sukramtė. Šlykščiai nusipurčiau, ir vangiai pasibjaurėjau, lyg dar be kelionės keistenybių nebūtų nieko daugiau...

- Jūros vaisius, pavadinimu konsolitas. – paaiškino Tylenis, lyg padaręs nusikaltimą.

Palinksėjau, lyg būtų buvę normaliausias paaiškinimas, ar užkandžiavimas keisčiausio pagalio.

Kai Tylenis dar kartą išsitiesė, ir vangiai nusižiovavo, jo anglies spalvos sparnai susiskleidė, o akių spalva pasikeitė į violetiškajį atspalvį, ir vos tik praėjus minutės tylai, Tylenis atsisukęs pirmą kartą per šiandienos įvykius ištarė:

- Sveika, Nerile. 

Juodaplaukis besielis arba kaip aš istoriją sukurpiau

Kvapą gniaužiau nuo pat ankstyvaus ryto, kai vaikinukas kurį sapnavau, pasirodė parduotuvėje, kurioje pirkdavau tuometinį perkamiausią žurnalą, su keisčiausiu pavadinimu, panašų į kojinių duetą, lyg kojinės ir taip nebūtų suartėjusios, dėl žmogaus pėdų. Ir tas vaikinukas, kurį sapnavau iš tikrųjų buvo juodaplaukis, ir net buvo matyti, kad jo plaukai buvo natūralūs, kaip, kad žąsies plunksnos, ar natūralios mano putlios lūpos. Jo plaukai nebuvo dažyti, kaip tų žmogėnų, su lyties nukrypimu, o ir marškinėliai, su "Nirvanos" grupe, atrodė žaismingai, ir kitoniškai, nei visi mano matyti vaikinai, tačiau mano manymu, jis slėpė ir svaiginančią paslaptį, kurios pasauliui nepriklausiau...

Taip man bemąsčius, apie jo savybes, ir paslaptį, nutariau ir vėl įsigyti tą patį, seną leidinį "Kojinių duetų", ir dar kartą paaukoti savo pinigus iš kiaulės-taupyklės, kai priėjus prie pardavėjos, ir jau man įsibėgėjant pirkti, už manęs staigiai atsistojo, vos kvėpuodamas tasai vaikinukas. 

- Tyleni, ir vėl Tu? - nedrąsiai, nesuvokus padėties paklausė pardavėja, lyg būtų gavusi šoką.

Vaikinas apsidairė, lyg į jį nesikreiptų toji sumišusi pardavėja, o paskiau supratęs atsiduso. 

- Manyčiau, taip. Ne gi, neatpažįstat? Ar garbanas nusikirpus pasikeičiau?

Pardavėja, dar tylėjo, ir lyg iš seno, sulėtinto filmo, atsiduso skaisčiai nuraudusi, o tada kreipėsi į mane, prašydama sumos, už pirkinius. Padavus smulkius, jau ketinau eiti, kai pajutau ledinį žvilgsnį, iš už nugaros. 

- Nejaugi, Tylenis gražesnis netaptų, pabuvęs šalia Tavęs? - atsklido balsas, bet atsisukti nuo jo saldumo nenorėjau.

- Ar tai retorinis klausimas? - lyg nebūtų dar kvailiau, paklausiau. 

Ir tada traukos jėga atsisukau taip sparčiai, kad vos nenugriuvau ant slidžių grindų. Stebuklingai buvo dingus pardavėja, o Tylenio slapyvardžiu juodaplaukis vaikinas, stovėjo prie kasos, kurią jisai švarino. 

Keisčiausia, tai, kad nieko negalėjau padaryti, sumirksėti, ar net gal uždrausti, kai man užsimerkus, pajutau vėjo gūsį pro duris, ir vaikino dingimą... Šis dingo, o gulėję pinigai buvo išgraibstyti, lyg saldainiai akcijos metu. Tada pagaliau suvokiau, padariusi klaidą, ir taip stipriai sureagavusi į vaikiną, lyg į nežemiškąjį kūrinį, o dar patikėjau, kad jisai kitoks, ir neva meniškos sielos, bet greičiau besielis. Juodaplaukis besielis, su balsu, kuris rėžia ausį. 

Ir tuo metu, atbėgus pardavėjai, su agurkų stiklainiu rankose, suvokiau esanti beviltiškoje situacijoje, kurioje net nesuvokiau atsidurianti, nes tą akimirką gulėjo besišvaistantys pinigų likučiai, centai, ir kasą, kuri bejėgiškai buvo išlaužta, ir ne laiku atsiradusi aš. Lyg to nebūtų negana. 

Pardavėjos nuostabai, tylėjau, ir staigiai apsisukusi, jau ruošiausi kurpti planus, kad nesu vagilė, ir nebuvau tokia, ir tai tik tebuvęs atsitiktinumas, kad papuoliau nelaiku, kai suvokiau, kad mano kojos stypso už parduotuvės durų, ir tuoj supratusi, už nugaros, parduotuvės viduje, pajudėjusią pardavėją... ir tada kaip tikra bėglė, birželio dienos vidury pradėjau bėgti, bet dabar ne namų kryptimi, o man pačiai nesuvokiama kryptimi, lyg mane kas trauktų, tas pats magnetas, kaip traukė artyn link to juodaplaukio Tylenio...