Matyti galima tik širdimi

Einant nykia gatve, ir jau žengiant platų žingsnį, po kurio vos nenukritau, susimąščiau apie mūsų jausmus, nykius, tačiau labai svarbius... Kiekviename slypi paslaptis, kuri ne kiekvienam įmenama...

Prisipažinsiu, kiekvieną dieną, koki ji bebūtų, nešiojuosi šypseną, ne pačią plačiausią, gal ne visados tikrą, bet tyrą... Nuoširdžią. Tarytum, laisvai galiu verkti, šypsotis, tačiau man norisi tik šypsotis, skleisti gėrį kitiems, ir dalintis juo. Ne visados supras žmonės, priims tai kaip apgaulę, ar apsimetėlio kaukę, tačiau labai suklys...

Aš šypsausi nuoširdžiai, ir tik vienas Dievas težino kodėl! 

Manau, todėl, kad nebijau slėpti jausmų, paleisti juos vėjais, ir džiaugtis tarsi pavasariniais žiedais...

O tų bėdos, kurie nesupras tikrų šypsenų, neišgalvotų jausmų, veidų, bylojančių tiesą, ir ašarų - sūrių, tačiau nebūtinai pilnų neapykantos, verčiau didelės laimės...

Tačiau norint įžvelgti dalykus, kurių kiti nepamato, reikia turėti išties tikrą širdį, ne akmeninę, o nepaprastą - didvyrišką, gerą! Su ja, gali nuversti kalnus, nugalėti slibinus, švelniai pakutenti pikčiurnos kulnus, ir kvatoti iš širdies, nes tik tuos dalykus galima matyti širdimi... 

"Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio ir melo."

Su meile, Emilija 

Skrendantis paukštis

Vėjui kedenant man plaukus, rankų mostais nubraukiu ne tik ūžiantį vėją, bet ir iškarpytų plaukų galiukus nuo akių...
Rankos šaltos, o akys ledinės žaibuoja į gėlytęs kurios pradeda dygti, tačiau viduje, jos nedygsta, o tik iš skausmo nudiegia širdį...
Veltui save bandau įtikinti, jog nuo problemų neįmanoma pabėgti, jos tarytum tave persekioja, lyg šešėlis, tykantis tavęs saulėje...
Tačiau saulė nešviečia, nei šešėlio, nei paskutinių lapų šlamėjimo nėra, tik patvoriais laipiojantys katinai miaukia iš gaileščio, tarytum vaikai iš kurių atimti žaislai ar saldainiai! 
Tačiau tik pažvelgiu į dangų, ir nejaukiai nusipurtau, o tada greitais rankų mostais, ir savo ilgomis kojomis nueinu likusį kelią iki namų...
Nuspjaunu šalin problemas, ir pasijaučiu lengviau, įsivaizduoju jog gyvenime turi būti ir šviesių ir tamsių spalvų. 
Tada lengviau įkvėpiu, ir mintyse pasijaučiu lyg paukštis, ieškodamas laisvės, ne tik mintyse, bet ir judesiuose...
Išskleidžiu savo "sparnus" ir kartu su mintimis nuskrendu toli, toli, kol realybė leidžia! 

Su meile, Emilija

Ak ta anglų kalba...

Rymauju galvą nuleidus ir bukai žvelgdama į anglų vadovėlį, beveik neįskaitau kas tenais parašyta, bet ir nebandau skaityti...

Žvelgiu ir tiek...

Ašaros kaupiasi, tačiau jas sulaikau... Vienintelė mintis, kada aš ją po galais paruošiu?

Nė viena mintis nekirba ir nelenda galvon, basomis kojomis tabaluoju į kompiuterio laidą, tačiau net išjungtai muzikai negaliu susikaupti...

Matau tik juodas raides, kurios kartais šokteli, erzindamos mane... Matau jas šoktelint ir nubraukiu šalin, kad nelįstų ir nepradėtų su manimi kvailioti... Tačiau širdis atsilaisvina iš pykčio gniaužtų, ir palengva nusiramina įsitraukdama į raidžių žaidimą...

O, tada pradedu suvokti anglų kalbos laiko sakinius, kurie nedavė man ramybės pusę dienos... 

Kitą kartą bent trumpam pasiduosiu raidžių žaismui, ir giliau įsiskaitysiu salygą, nei visą dieną bukai spoksosiu...

Su meile, Emilija 

Įspūdžiai

Dar dabar atsimenu riedantį autobusiuką, kuriame sėdėjo kelių klasių vaikai, tarp jų ir aš su savo drauge, mokytojai besikalbantys tarpusavyje, ir vairuotojas sėdintis už vairo!

Žiūriu pro langą, stebėdama medžius kurie prabėgom sveikinasi pro langą... Nespėju jų įžvelgti, tačiau norėčiau įkvėpti gryno oro, mat autobuse kartkartėmis pučia karštas oras...

Visą kelią pražiūrėjau pro langą, kartkartėmis pro petį žvilgčiodavau į realybę autobuse, tai pat žodžiais apsimesdavom su sėdinčia geriausia drauge...

Tačiau kai įvažiavom į Vilnių - mūsų tikslą, aiktelėjau iš žavesio, na aišku ne kartą esu buvus Vilniuje, tačiau taip seniai, kad net nepamenu ar jame buvo dangoraižių... 

Žvalgydamasi į kairę, į dešinę, ausyse skambėjo mokytojo žodžiai, kurie tarytum sklendė iš padebesių...

Galiausiai privažiavome pirmąjį tikslą - Prezidentūrą.

Tačiau prieš mums visiem išlipant, ieškojome kur pasistatyti autobusą... ( Neįdomiausia dalis :))

Kai jau radome vietą, išlipome gerai nusiteikę ir vorele nuėjom per senamiestį... Nespėjau net aiktelėti, kai matėsi patys gražiausi restoranai, viešbučiai, tolumoje Gedimino pilis, Televizijos bokštas kuris pasislėpdavo už kitų didmieščio pastatų...

Kaip mokytojas sakė, diena ypač pasisekė, ne tik mes šypsojomės išplėtę šypsenas, ir iškėlę aukštyn galvas, tačiau ir Vilnius, bei saulės spinduliai švietė mums į galvą, bei skleidė savo šilumą...

11 : 30 val.
Bestovinėdami greta baltų Prezidentūros rūmų, strykčiojom (bent aš širdyje) laukdami, kada galėsim įeiti vidun... 

12 : 00 val. 
Panašiu laiku įėjome į Prezidentūros rūmus, kuriuose vos spėjome žvalgytis... Pirmiausia buvome sutikti, gido ir vyro kuris, mus tikrino prieš įeidamus, į valdas... Aišku pirmiausia nusirengėme paltus, ir pakabinome ant pakabų kurios kiek buvo sunkios... Aš ir tuo metu šyptelėjau.
Na, o tada ir prasidėjo kelionė, kurios niekada nepamiršiu... 
Ji truko apie valandą, tačiau daug ko išmokau - papildžiau savo žinias, įgavau dar didesnio pasitikėjimo, ir žinojimo, jog aplankyti Prezidentūrą yra begalo smagu...
Šiek tiek žinių :
Pastato valdos apie 3 hektarus ir 13 arų;
Mėlynasis kambarys buvo įkurtas pačio Napoleono Bonaparto;
Matėme ir pačios prezidentės Dalios Grybauskaitės darbo kambarį, kuriame ekcelencija dirba, bei priima žmones...
Kambarių nenupasakosiu tačiau jų iš viso apie šimtą, bet nevisuose buvome. Tačiau buvo verta apsilankyti ir pasigrožėti iš vidaus plintančiu grožiu! 

***
Išeidami, apvaikščiojome senamiestį, ir galiausiai nusprendėme kopti į Gedimino pilį, pamatydami visą kraštovaizdį.
Prisipažinsiu, kaip kažkada ir minėjau bijau aukščio, tada teko tą baimę prirakinti ir išmesti laukan iš savęs, tačiau ji taip lengvai nepasidavė, kartkartėmis man belipant su drauge, prasiverždavo baimė, net negalėdavau judėti į priekį...
Tačiau, kiekviena baimė turi savo pabaigą, ją jog kažkada vistiek reikės įveikti...
Tad kai užlipau, į akmenimis grįstą Gedimino pilį, išvydau neregėtą vaizdą kuris plytojo apačioje... Nors mes vaikščiojame apačion, bet nėra nieko gražiau kaip tai matosi iš viršaus...
Kai nusileidome žemyn, truputį pasivaikščiojome apie katedrą, rotušėje... Buvau užlipus ir ant laimės trinkelės - plytelės, kurioje besisukdama laikrodžio rodyklėje turėjau sugalvoti norą... Aišku, realištišką... 

***
14 : 30 val.
Panašiu laiku, vykome į knygų mugę Litexpo! Šios dienos tikslo labiausiai ir laukiau, nors šie metai bus antrieji kai dalyvauju, ir važiuoju. Tačiau nekantrauju pamatyti knygas, gal labiau tas kurios mane sudomins ir prisivers atkeliauti iki manęs, nusišypsoti ir įsliūkinti į maišą, grįžti namo ir prisirišti prie lentynos...
Galiausiai praėjus pro apsauginius, lengvai atsidūstu, kaip noriu patekti vidun... Ir su geriausia drauge, pradedam bėgti iki įėjimo...
O tada atsiveria durys į knygų pasaulį...
Pasidėjus paltus ir juos pasikabinus nešdinamės iš rūbinės, ir skubame turbo greičiu į parodą...
O tada, aikteliu ir čiumpu draugę bėgdama į "Nieko-rimto" skyrių, kur ten ir pirkau vieną iš dviejų knygų - tai lietuvių autorės Neringos Vaitkutės "Tamsa kuri prabudo". 
Ją pirkau su skirtuku kuris tiesiog blizgėjo mano rankose, vaizduodamas mano atvaizdą, kurio matėsi tik gal 5%. 
Antroji knyga kurią pirkau taip pat lietuvių autorės Kristinos Gudonytės - "Blogos mergaitės dienoraštis". Jos norėjau ankščiau, tačiau taip ir neprisiruošdavau nusipirkti, be to ir kaina mane nesudomindavo... 
Gavus įvairiausių bukletų, knygučių, skirtukų, spektaklio "Trubadūro" skrajučių, jaučiausi pakylėtai...
Sutikome su drauge ir Beatą Nicholson, arba geriau pažįstamą Beatą iš "Beatos virtuvės"! Tačiau, nedrįsom pasifotografuoti... Blemba, net dabar gailiuosi! 

17 : 00 val.
Ir galiausias paskutinis maršrutas - namai namučiai... 
Įlipdama į autobusą, taip pavargau (aišku, kad iš džiaugsmo), kritau ant sėdynės ir vos neužsnūdau...
Ak, bet buvo taip viskas fantastiška, kad be paliovos grįždamos su drauge kalbėjom nuo knygų, iki asmeniškų smulkmenų! :)

20 : 50 val.
Na, o dabar sėdžiu pavargus vos neužmerkdama akis, ir rašau paskaudusiais pirštais, kaip šiandien buvo NUOSTABU! 
Ak, niekados nepamiršiu šios dienos! 
P.S. Šie metai knygų mugėje - detektyviniai. Ir jie vyksta net šešioliktąjį kartą! 

Su meile, Emilija

Artėjantis pavasaris arba pavasarinis sindromas

Žvelgiant vakarais pro langą, nepanašu, kad už vienos savaitės į mūsų kiemus ir širdis ateis pavasaris... 

Tačiau nusisukus nuo lango, į kurį žiūrėjau apie pusvalandį, ieškodama bent vieno įrodymo, kad tuoj pavasaris, širdyje deja jį pajaučiau... O kodėl deja? Kaip tik smagu, vos likus tik trims mėnesiams iki vasaros atostogų džiaugiuosi, jog galėsiu nevaržomai džiaugtis vasaros pagundomis, ir apsirengus tik palaidinę trumpom rankovėm bei šortukus, kurie vos dengs šlaunis... 

Pastrykčiojau prieš langą, artėjančiam daug žandančiam pavasariui, kuris kiekvieną kviečia išeiti laukan...

Už žieminių megztinių, kelnių, kurios atsibodo, slepiasi - suknelės, sijonai, palaidinukės ir visokio plauko pavasariniai, vasariniai rūbai...

Greit nusimetu savo kasdieninius rūbus, ir paimu į rankas pirmą pasitaikiusią suknelę kuri žvilga savo kreminiu atspindžiu...

Prigludus prispaudžiu ir į nosį įlenda muilo kvapas, toks gaivus lyg pavasario vėjelis, ruošiantis kedenti mano besiplaikstančius iki pečių plaukus...

Tačiau trinktelint durims, grįžtu į realybę kurioje vos užsuku, nes per daug mėgaujuosi ateitimi! 

Tačiau kaip atpažinti pavasarinį sindromą?

Lengvai. 

Tačiau kaip? - nekantraujate! 

Na jei Jūs iš tiesų daug šypsotės, ir kalbate vien apie ateinančio pavasario grožį, greit Jūs sutiksit jį, ir nenustebkit tačiau jau Jūs sergate pavasariniu sindromu...

Pastaba - Vaistų nuo pavasarinio sindromo NĖRA! 

Su meile, Emilija :)

Kisieliaus magija

Išsivirdama kisielių, ruošiausi žiūrėti detektyvą "Mis Marpl", taigi begerdama saldut saldutėlį kisielių spanguolių skonio, gardžiuodamasi stebėjau tarškančią Marpl, senučiukę kuri narpliojo naująją bylą apie vyrą, kuris kaip buvo manoma, nunuodytas nuodais kurie buvo rasti kavoje, be to vyro kišenėse buvo rasta grūdų - rugių... Tačiau bemastydama apie žmogžudystę, gėrėjausi kisieliumi čepsėdama lūpomis, kurios siurbė lengvai saldų kisielių... "Nieko nėra geriau, kaip kisielius rankose, ir žiūrėjimas klasiško Agatos Kristi detektyvo..."

Tačiau įžvelgiau magiją, kisieliaus puodely, mat jame buvo begalo saldžiai išsivystytos širdelės, kurios plaukiojo ties kisieliumi, na ir kas, kad jos buvo įsivaizduojamos, tačiau jas vistiek mintyse prarydavau... Galva sukosi nuo saldumo... Rankomis stipriau apsivijau puodelį mėgindama papildyti jau besibaigiantį kisielių! Įkvėpiau oro, kad neapkvaiščiau nuo saldumo ir staigiai akys pasisuko į televizorių, kurio veiksme sukosi (bent man) įtartina tarnaitė, kuri buvo mano nuomone atrodžiusi susijusi su žmogžudyste. Pateikiu bent tris faktus :

* Ji keistai elgėsi pamačiusi, namuose atvažiavusius policininkus, 

* Kai tik kalbos pasisukdavo apie velionį vyrą, tarnaitei iš rankų krisdavo lėkštės,

* Kai detektyvas užklausė tarnaitės, apie rytą, kurį buvo nunuodytas vyriškis, to namo šeimininkas, ji tik sutriko garsiai rėkdama bei mikčiodama : "Aš nekalta, nekal-ta-a! Ar kažką panašaus... 

Tiesą sakant man pačiai buvo smalsu, kaip tuo viskas baigsis, tačiau šiandieninės dalies neišvydau, mat nepasidalijimas televizoriumi tai sutrukdė, o be to baigėsi magiškasis kisielius...

18:53 val.

Bet... Dar kai ši kūrybinė dalelė, tik tebuvo juodraščiu, spėjau pamatyti paskutines minutes, prieš pasibaigiant, ir šįkart buvau teisi (net džiūgavau)! Toji tarnaitė, kuri viską išduodavo judesiais, buvo prisidėjus prie žmogžudystės... Tačiau ji nebuvo toji, kuri buvus viską suorganizavus, tarnaitė tebuvo vykdytoja, paklususi tikrajam žudikui... Prisipažinsiu, buvau priblokšta, kai žudikas buvo atskleistas, jis buvo ne kas kitas o vyro kuris buvo nunuodytas, sūnus... Viskas buvo taip painu, tačiau begalo smalsu... 

O pabaiga susiklostė kaip ir turėjo, kiekvienam buvo suklostyta pagal nuopelnus...

Su meile, Emilija :)

 - Pasiklausymui

P. S. Visus su Vasario 16! 

Interviu su MADOS VERGE

Kadangi nutariau mums susitikus su Rugile - ( Mados verge, kuri įsteigus savo blog'ą - http://veidrodeli-veidrodeli.blogspot.com/ ) paimti interviu, taip pat smagiai praleisti laiką mums beplepant... 

Kadangi ji kuria mados blog'ą kuriame pasitelkia visokiausiomis tendencijomis (kurių aš neišmanau), papasakoti šiandieną apie tikrųjų vertybių kainą, kurioje atsižvelgs ir į aukštąją madą! 

Tad į maratoną skubame su šviežiai iškeptu interviu...

Aš - Sveika, ką šiandieną žadi mums papasakoti?

M.V. - Sveika, Emilija ir šiuo blog'u besidžiaugiantys skaitytojai, esu MADOS VERGĖ, šiandieną aš žadu Jums papasakoti apie savo patirtį mados kelyje, į kurį katik įžengiau...

Aš - Kokius tikslus šiais metais žadi pasiekti? Ar tai Tau aktualu?

M.V. - Žinoma! (Nusijuokia) Man ypač aktualu tai kas siejasi su bendravimu, atvirumu, žmonės kurie savo visa siela atsiduoda menui, bei jos šedevrams. Mane tai žavi! 

Aš - Kas Tavo gyvenimo įkvėpėjas?

M.V. - Mano gyvenimo įkvėpėjas - svajonės, jų pagalbos dėka aš semiuosi daug įvairiausių idėjų... Pradedant nuo papraščiausių iki pačių neįgyvendinamų...

Aš - Kokius tris daiktus pasiimtum į Negyvenamąją salą?

M.V. - Nepalikčiau namuose savo proto, tam tikrų sugebėjimų, bei patirties saloje.

Aš - Ar verta būtų vykti į Negyvenamąją salą? Kodėl?

M.V. - Taip, manau būtų verta, nes saloje pasisemi naujų įgūdžių, savybių kurių ankščiau mes neįžvelgėme! 

Pabaik sakinius : 

Aš - Siekdama svajonių...

M.V. Aš visada žinau, kad jas pasiekti nebus lengva. 

Aš - Aš dažnai...

M.V. Galvoju apie savo blog'o ateitį.

Aš - Suteikiu šansą...

M.V. Tik tada, kai to labiausiai reikia!

Aš - Pasižadu...

M.V. Visados nenuleisti rankų! (Šypsosi)

Aš - Ko palinkėtum skaitytojams, bei tiems kurie domisi mada? Gal turi šūkį? 

M.V. Linkiu Jums, mielieji skaitytojai, praleisti savo gyvenimą neveltui, o prasmingai. O tiems kurie domisi mada - apsilankykite mano blog'e, bei nepamirškite šio nuostabaus tinklaraščio...

Aš - Privertei nusišypsoti, ačiū už pokalbį! 

M.V. - Tai Tau dėkoju :)

Su meile, Emilija :)

Eilėraščiai

Du eilėraščius kuriuos parašiau vakar, buvo neįtikėtina, mat pirmą kartą gyvenime sukūriau eilėraštį be niekieno pagalbos... Pirmasis skirtas mano mažiesiems pusbroliams, o antrasis... Mhm... Net susimąščiau! Skiriu tiems, kurie nori skristi ir kartais pakilti virš dangaus, kad išvystų tikrąjį grožį...

Eilėraštis nr. 1 

Žaibas makvynas - makdonaldo šydas

Ratai rieda, o tu juos vairuoji,

Girdi kaip dunda, lyg niekur nieko,

Ir vėl sutinki,

Naujai išaušusį rytą.

Ratai rieda,

O tu juos vairuoji,

Tegu nemiega,

Visi kas vairuoja...

Eilėraštis nr.2

Sklandau aukštai, myliu giliai,

Ir viską atiduodu Tau,

Lyg sapne ant sparnų,

Virš debesų gilių, 

O kas tingės paskrist, 

Tas kelio nesuras,

O jeigu nesuras,

Grįš angelu atgal...

Laukiu Jūsų kūrybos eilėraščių, citatų, ar ko nors įkvėpiančio... :)

Su didele meile, Emilija 

Pokalbis autobuse

Sustojus autobusui, paskubomis įlipau ir čiršktelėjau nuolatiniu, kuris buvo šiek tiek apglamžytas... Man akimis beieškant laisvos vietos, prisėdau netoli nuo bobučių kurios čiauškėjo net garsiau nei vairuotojo grojantis radijas. Klestelėjau patogiai pasimuiščius ir išsitraukiau užrašus, kad galėčiau kurti, tačiau ramybės nedavė vis tos pačios čiauškiančios močiutės nuo eurų iki Radžių...
Žvilgtelėjau pasižiūrėti kaip jos atrodė - pirmoji kuri kalbėjo apie eurus, buvo kiek senesnė nei toji kuri gyrėsi kaip mėgstanti Radži.
- Bet tu įsivaizduok, kaip nepatogu apsipirkti eurais. Tai šen tai ten praperku, o atrodo tiek nedaug... Bet kur tau, jau va vieną dieną žiūriu jog pensiją visą prapirkau. 
- Oi, Maryt, paskolinsiu tau pinigėlių, tik va, man įdomu kada Radžiukas pasirodys, tiek žinok neatsižiūriu į jį... Ir per KK2 žiūriu! 
Senoji tik numojo ranka purkšdama seilęs ir pasitaisydama rankinuką. 
- Eik, eik iš kur pinigų gausi, jei vis praperki ant tų suknelių... Jų ir taip va iki kaklo turi. - nusijuokė moteriškė rodydama rankų mostais suknelių kiekį.
- Anūkų dėka, tokia turtinga esu! - atsakė ši, tik papūsdama lūpas. 
- Nejaugi? - šyptelėjo senesnė moterėlė. 
- Nejaugi, aš tau meluočiau... O jau geležinkelio stotis, reik lipt, paskiau sūrio nenusipirksim... - prašneko anoji, griebdama draugę už rankos.

***
Galiausiai joms išlipus, atsidusau klausydamasi grojamo radijo, ir galvodama, kaip gera tokiom senučiukėm dalytis nuotykiais, ir galvoti apie skudurus bei Radžius... 
Šen bei ten žvilgčiodama išvydau naujai įlipančias senučiukes, o tada, kad negirdėčiau dar vieno pokalbio, kuris vertė mane žiovauti, įsikišau ausinukus...

Su meile, Emilija :)

Prisiminimų dėžutė

Tvarkant savo sukuistus stalčius, ir lentynas, kurios buvo prigrūstos senienomis, pagalvojau apie prisiminimus, kurie palikdavo žymę, tačiau žymės buvo ne kas kita, o piešiniai, kuriuos piešdavau būdama maža, aišku dabar laiko tam neatrandu, o be to neitin gražiai moku piešti... Atsimenu, kai kartą mažasis pusbrolis paprašė nupiešti gyvūną, lygtais liūtą, o aš tik išsisukinėjau sakydama neturinti laiko, tačiau aš nemokėjau, nemokėjau piešti elementariausio gyvūno, nu ir kas, kad pasiteisinsiu jog buvau jaunesnė... Tačiau aš vistiek gyvuosiu savo prisiminimais ir niekad nemokėsiu piešti liūtų! :)
Tačiau liūdint dėl ateities, ir dėl to jog esu netalentinga piešimui, žvilgtelėjau į pasakas, kurias taip mėgau būdama maža... Atverčiau pirmą pasitaikiusią, ir bandžiau neverkdama iš laimės skaityti pasaką apie pelenę... Šyptelėjau, nes ją taip mėgau, atsimenu kaip mama skaitydavo ją vakarais... Ak, taip lengva gyventi prisiminimais tačiau ir sunku, nes nesusikursi naujų, kaip sakė viena mano draugė. Aišku, tie prisiminimai išliks, tačiau jie man bus tik praeitis, kuria dar ir dabar džiaugiuosi lėkdama ateities traukiniu...
Ateities traukiniu man smagu važinėtis, tačiau kartais grįžinėju praeities stotelėje, aišku traukinys nenorom mane išleidžia, bet kai noriu pasiknaisyti praeityje, jis sutinka vos sulėtinęs...
Atrodo taip skiriasi ir praeitis ir ateitis, tačiau turi savo taisyklių, ir bendrų pamokų! Abu mokytojai, tačiau ir dabartį turi įtraukti... Kai pagalvojus kiekviena praeita minutė tampa praeitimi...
Mamai įžengus į kambarį, ir matančią mane skrajojančią kažkur aukštai ir žvelgiančią ašarojančiomis akimis į albumus, nuotraukas kuriose buvau dar tokia mažytė, jai priėjus pasijaučiau saugiau, ir apkabinau taip stipriai kaip tik galėjau... Ir tada nušvitau, už lango, kad ir tamsu švystelėjo saulės pasislėpęs spindulėlis, nušvitęs ir manajame veide ir danguje...

"Nereikia su savim tampyti prisiminimų. Tai sunkus bagažas, jeigu nesi toks senas, kad jie būtų vienintelis dalykas, kas tau beliko. "
Erichas Marija Remarkas

O ar Jūs vis dar širdyje laikot prisiminimus? Koks įsimintiniausias?
Su meile, Emilija! :)

Antrieji namai

Apkritai neigiu faktą, jog antrieji namai - tai mokykla, tačiau mano širdį užplūsta šiltesni jausmai kai peržengiu teatro mokyklėlės slenkstį... Tada ir prasideda paslaptingai įdomus laisvalaikio praleidimas, kuriame susiradau naujų bendraamžių, draugų, didesnio išsilavinimo apie teatrą... Žinoma, ne kiekvienas supras kas yra teatras ir kas ten įdomaus, tačiau man tai yra stebuklas, stebuklas kuriame norėčiau paskęsti, gyventi, ir nešiotis kur tik eičiau! 

Kaip ir vakar (ketvirtadienį) ėjau į spektaklį, po kurio iš laimės negalėjau atsipeikėti... Tai buvo kažkokios naujai išgyventos emocijos, kurias parsinešiau! Buvau su tėvais, tėčio gimtadienio proga spektaklyje - "Dulkių spindesys".

Tai buvo šokio, judesių spektaklis išreiktas tik kūnu - šokiu, be žodžių, kurių net nereikėjo, tačiau aš supratau, jog kartais net nereikia žodžių, galima žmogui išreikšti meilę ir veiksmais... Be nuostabių šokių judesių, buvo ir kurta Lino Adomaičio muzika, kuri vertė šypsotis, vos tik įžengus naujai pasirodžiusiam aktoriui...

Muzika leido atsiskleisti ir pajusti laisvę žmogui, kurios kartais mums trūksta... Ne dėl to, jog mes būname vieniši, ar neatsipalaidavę, bet vien dėl to, jog būname tarp tų žmonių, dėl kurių mes jaučiamės prastai, gėdijamės jų, arba jaučiamės lyg jų šešėly! Šokio laisvė ir buvo pavaizduojama spektakly, tačiau nestigo ir drabužių, aprangos atitikimo ir grožio, taip pat meilės... Sėdėdama mąsčiau, kaip gera stebėti, ploti, džiaugtis už tai, kad yra menas, teatras, spektakliai... Uhh... Net užliedavo geros emocijos... Tačiau kalbant apie pabaigą ji buvo netikėta, ir labai graudi, kad net apsiverkiau...

Kartais pamanau, jog manyje yra meilė menui, ir gyslos kuriomis teka tik nežemiškas kraujas :)

"Mūsų gyvenimas – teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys. "
Raineris Marija Rilkė

Tad leiskite sau kilti, aukščiau negu galite ir beabejo kopkite ten kur Jūsų širdis veda... O kaip sako viena mokytoja, nenustokite "kultūrintis", ir palaikyti tuos kuriems reikia Jūsų plojimų... :)

Tad visad besimėgaujanti teatro magija - Emilija! 

Tyla skleidžianti garsą...

"Muzika nuplauna kasdieninio gyvenimo dulkes nuo sielos. Berthold Auerbach"
Akimirką nuleidžiu akis į vadovėlį kuris guli ant stalo, jame atsispindi natos, dainos žodžiai... Juodos raidės, tačiau jas bedainuojant tampa spalvotomis... Raidės kurios turi garsą... Raidės kurios sukelia jausmus dainuojant, tačiau turi įvairiopą reikšmę... Taip ir žodžiai kurių būna skirtingų, nuo bereikšmių iki daug žadančių ir tikrai reikšmingų! 
Dar dabar girdžiu dainos melodiją ir žodžius : "Tai gražiai, gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė. Tai gražiai, gražiai už rankos vedė vasaros diena ilga. Vienas žodis Lietuva..."
Atrodo, jog dabar dainuočiau, girdėčiau klasės balsus, mokytoją prie pianino, ir save žiūrinčią pro langą ir dainuojančią iš širdies!
Muzika tai lyg meditacija, lyg nematomas tačiau daug reiškiantis draugas, kuris gydo nuo žodžių prisilietimų, užvedančios melodijos ir šauniai geros dainos :)
Nors muzika yra tyla tačiau ji skleidžiama įvairiopai, kaip ir žmogus kuris skleidžia skirtingą žodį...
Pasaulis būtų juodas arba baltas jei nebūtų spalvų, ir muzikos kuri pagyvena visas esančias spalvas. Tad įsiklausykite nors į menkai girdimą paukščių čiulbėjimą, žmonių chorą, radijo stoties grojamą dainą... Nes tada išgirsime jog pasaulis apsutas meilės muzikai... 
"Kai dingsta žodžiai, prasideda muzika. Heinrich Heine"

Dainuojanti Emilija 

Antradienio mozaikos

"Nors mes ir mirtingi, neturime paklusti laikiniems dalykams, bet kiek įmanoma turime kilti iki nemirtingumo ir gyventi vedami to, kas mumyse yra geriausia." Aristotelis

Šiandien kaip ir kiekviena antradienio popietė nesiskyrė nuo paprastos dienos... Ji buvo saulėta, už lango niūriai žvelgė vasaris, tarp knygų krebždėjo įžvelgiamos frazės, o suoluose buvo nepatogu sėdėti...

Tačiau sakoma jog kiekvienas žmogus iš dienos kažką pasisemia, pasimoko, ar bent padaro klaidų kurių pasiryžęs niekad nekartoti! Tačiau šikart aš išmokau... Pamoka nebuvo padėta ant lėkštutės, ir ji buvo vos sunkiai įžiūrima, kad net prireikė didinimo stiklo! Bet... Šią vasario dieną, mane išmokė literatūra, kurioje nestigo trumpučių frazių, žurnale kuriame išmintingai išdėstomas ir iš širdies gilumos parašytas redakcinis laiškas, bei gamta kuri žavi savo tamsos gaubtu...

Važiuodama namo, tiesiai iš būrelio, mėgstu dairytis ir stebėti už lango esamą grožį, kuris buvo apgaubtas tamsa, gatvių, mašinų lempų šviesomis...

Palengva tarytum atsidūstu, išspausdama palengvėjimą, ir galvojimą, jog šiandien ką norėjau tą ir atlikau... Tačiau rašant prisiminiau, jog svarbiausia reikia įžvelgti kiekvienos dienos pamokas ir jų reikšmes, kurios moko mus bei skatina mokytis iš mūsų klaidų...

"Nepamiršk, kaip svarbu gyventi netramdant džiaugsmo. Įžvelk nepaprastą visos gyvybės grožį. Ši diena, ši akimirka, kai mes abudu šnekamės, yra dovana. Būk narsus, linksmas ir smalsus. Dorai dirbk savo darbą ir nesavanaudiškai tarnauk žmonėms. Visais kitais dalykais pasirūpins visata." Robin Sharma

Tad ir baigiu šią dieną padėdama tašką, kurį apžvelgsiu ir įsitikinsiu ar pamoka buvo verta! Gero Jums ateinančio trečiadienio :)

Emilija

Jei gyvenčiau debesyse...

Jei gyvenčiau dangaus platybėse, būčiau svajojanti fėja sėdinti ant debesies ir tvarkanti žemės reikalus... Jei būčiau fėja tada dėvėčiau melsvą suknelę ir klausyčiausi melodijų skriejančių iš žemės... Jei būčiau pati melodija tada skriečiau aplink pasaulį nešdama gėrį... Jei būčiau gėris tada dalyvaučiau visur net ir ten kur vyksta nuolatiniai karai... Tačiau karas aš nebūčiau, geriau jau būčiau viltis įžiebta kiekvieno svajojančio žmogaus gyvenime... Taip aš ir esu svajojantis žmogus laukiantis įkvėpimo - mūzos, kuri groja arfa skleisdama šilumą ir melodijos tyrumą! Būčiau ir šviesa, ir šiluma, ir kačiukas, ir arkliukas, ir... Ir! Kas dar? Ogi svajojanti asmenybė plaukianti padebesiais ir skaičiuojanti melodijų skaičiukus...

Skrajojanti padebesiais Emilija :)