Ir vis dėl to, eik pirmyn!

Kas jei aš trokštu Tave apkabinti?
Kas jei šypsotis nėra taip baisu? 
Kas jei mano juokas bent kažkiek primena "žuvėdrą"?
Kas jei tikrumas nėra kvailumas... 
Kas jei liūdėti nėra blogai, nerodant ašarų...
Kas jei čia laisva šalis, ir galima juoktis dažniau nei verkti...

Ar kada jauteisi nepritapęs prie minios? Ar kada jauteisi neišmokęs gyvenimo pamokų? Suklydęs, ir vėl atsitiesęs. Šoktelėjęs, ir nejausdamas tvirtai žemės po kojom - nukritęs. Ar jauteisi, kad minia stovinti greta neištiesė rankos? Nežvilgtelėjo kai Tau pasisekė, o apkalbinėjo kai žlugai, matė Tavo klaidas, vietoje laimėjimų, ir tarp tų dviveidžių veidų stovėjo, pažįstamas, abejonės iškreiptas veidas... Kodėl kartais džiaugsmas atsuka Tau nugarą? Kodėl? Norisi verkti nuo tų prisiminimų kurie Tave žlugdo, tačiau susikaupusios ašaros išspaudžia liūdną "šypsenėlę". Ir kai net pasikeičia grojaraštis, primenantis vasaros įspūdžius, dangus pragiedrieja mano akyse... Smegenyse minčių ruožas nuslūgsta, lyg besiveržianti audra, kurioje tarsi įsimaišytų nieko dėti žmonės, nesusiję su manaisiais jausmais, tačiau ji nuslūgsta, gėdingai palikdama prisiminimus ir plačiausią šypseną... 

Kartais norisi pabėgti nuo skaudinančių smulkmenų, tačiau net ir visai ne mielos širdžiai smulkmenos, sujaukdamos gyvenimą subrandina Tave kitam žingsniui, kuris šikart bus tvirtesnis... Įkvėpk oro, kuris alsuoja gyvenimu, ir eik pirmyn, vejama šalin Tuos, kurie Tau trukdo eiti priekin... 

Su meile, Emilija 

Paskolintos akys

Vieną rytą beskubėdama į mokyklą, minutėlę stabtelėjau skaudamu šonu, ir atsirišusiu raudonu sportbačiu.. Šio raišteliai vilkosi rasotoje žolėje, o kai raištukai buvo užrišti, pakėliau galvą, kaip toje reklamoje į tikresnį pasaulį... Ir turbūt aiktelėjau išvydus gamtos grožį, kurio nepastebėjau prieš tai žvelgdama pro nėriniuotas užuolaidas (galbūt jos ir trukdė pažvelgti į pasaulį „kitomis“ akimis). Medis, kuris augo prieš mano langą, kitapus gatvės, buvo pasidabinęs margaspalviais, rudeniniais lapais, kurie krito žemyn lyg snaigės, per daug užsibuvusios danguje. Ir šį rudeninį grožį spėjau išvysti tik šiandieną, stambteldama ir žvelgdama pernelyg laimingai... Vis geriau išvysti mažus dalykus pavėlavus, nei išvis nepabandžius pamatyti! 

Kartais norėčiau pasiskolinti akis, To kuris mato daugiau nei aš, Tas kuris grožisi Tais dalykais, kurie stulbina pilkąjį pasaulį… Norėčiau pati sukurti spalvas, Jas išvysti net tada, kai per daug rūpinuosi savais dalykais, verčiau atsiribodama nuo jų. Aš būčiau Toji mergaitė, kuri didelio optimizmo dėka siekia pasaulį padaryti Tokį, kokį ji įsivaizduoja, pradėdama nuo savo ydų. Būčiau Ja, nes atsistodama prieš veidrodį nežvelgčiau į kankinančius spuogus, ar į savo išvaizdą, ne visalaik tobulą, o norėčiau išvysti veidrodyje savo savybes iš skirtingų pusių. Bet man reikėtų pasistengti, išmokti priimti kritiką, be kurios nebūtų ir pagyrų, išmokti žvelgti į pasaulį kitaip, taip kaip mato Toji mergaitė, brisdama per margaspalvių lapų jūrą. Ir kodėl man nebūti kaip Tai mergaitei? Išmokti džiaugtis, tai kas duodama ir siunčiama, ne vien būti laimingai, bet ir tą gėrį, bei džiaugsmą dalintis su kitais… Išmok! – kužda Toji mergaitė, apglėbusi mane. Stojuosi ir ketinu žvilgtelėti į veidrodį. Vos tik žvilgteliu, mergaitės ne kvapo nejusti. Bet kai išvystu atspindį veidrodyje, išvystu jame Jos akis manyje, mano veide. Trokštu susigrąžinti savas... Kad ir kiek verkiu, nepadeda, ir suprantu. Toji mergaitė buvo mano sąžinės užspausta Aš. Jos akys seniai nežvelgė į pasaulį, nes užgožė manosios – savanaudiškos, ir gobšiškai priešingos. Akys netapo tomis, kad matytų, įžvelgtų tai kas naudinga, gera, išvystų kito žmogaus širdies kertėlę. Ne, tai ne jos, kol susigrąžinau savąsias. Jos grįžo kitu pavidalu, taip įtikindamos mane pamiršti praeitį, kuri buvo tik tuščia taurė, persipildusi beprasmėmis detalėmis. Praeitis kuri prasidėjo nuo rugsėjo laikotarpio... Bet aš žinau tik viena, aš IŠSILAISVINAU! Su meile, Emilija :)

Mintys apie gyvenimą...

Jaučiuosi lyg manyje įsisiurbė nauja energija... Siausti kaip įtūžę šiaurės vėjai ir bandyti paleisti tuos kurie nebevertina mūsų laiko, kuris kadaise buvo tarsi amžinybė... Paleisti ir gyventi realybėje be jų... Džiaugtis dabartiniais esančiais žmonėmis ir bandyti dalintis laimę kartu. O juk taip gera kai užkrėti kitus šypsena, palieki jiems apsisprendimą ir pasirinkimo laisvę - šypsotis ar ne... Tačiau gyvenime reikia kuo daugiau dėmesio skirti savo džiaugsmui tiems kas Tau suteikia laimės, galimybės įgyvendinti tai ko trokšti... Visa tai turėtų būti kiekvieno širdyje dėl ko mes turėtume džiaugtis ir šokinėti iš laimės... Jog gyvenam tam, kad turėtume ką papasakoti anūkams, kad net raudonuotume ir dievagotumėmės iš gėdos... Kartais abejoju savimi ar džiaugiuosi tiek kiek galiu ar kartais nepersistengiu ir ar nepalieku tų kuriems manęs reikia... Kaip sakoma : "Nenusigręžk nuo tų kuriems esi reikalinga, ir nešvaistyk laiko tiems kas tau jo nepalieka!"Tokia gyvenimo ironija kuri įrodo, kad ne visais brangiais žmonėmis galime pasikliauti, nes tik likimas ir laikas parodo kurie yra verti vadintis brangiais žmonėmis. Nors laiko maža, tačiau pradedu atsirinkti kelyje sutiktus žmones. Išmokau vertinti ir mokytis iš kitų, suprasti ir būti suprastai, būti arba ne, klausyti ar ignoruoti, arba tiesiog leisti laiką drauge. Noriu paneigti tavo atsakymą, jog mes nebūsim kartu, nes aš tik žvaigždelė tarp kitų, o tu vienintelis mano šaltinis - mėnulis, be kurio negaliu gyventi... Manyje susikaupė per daug minčių Tau! Su meile, Emilija

Pavargau

Ar kada nors bandei save apgauti? Meluoti neraustant? Gyventi nežinioje, kuri jau pradeda įgristi kaip juodi klavišai, pasimaišantys viena kitai raidei... Šiandien einant akmenuotu keliu į mokyklą, masčiau daugiau nei reikėjo... Mintys sukosi vėjo greičiu, o gal net ir greičiau, ir kas žingsnį neduodavo ramybės. Žvilgtelėdavau link pastatų, namų ir tarytum ieškojau atsakymo, kurio man taip reikėjo. Akimis varsčiau kiekvieną praeivį, ir klausiamai žvilgtelėdavau, nors jie nežinia ar galėtų atsakyti į mane slegiančius klausimus... Galvojau, galvojau, ėjau, bėgau, stovėjau, ir vis sukau galvą... Ar aš save apgaudinėju? Ar mano šypsena, ir juokas mokykloje, bei mano keistas šmaikštumas - tikras? Ar viduje nesijaučiu vienišai? Ar nesijaučiu liūdnai, kai priekabiai sklinda iš kitų žmonių burnų... Kas aš šiuo metu? Šis laikotarpis mane slegia, lyg koks nesibaigiantis kelias link tikslo... Aš pavargau nuo minčių, ir išvis man nebepatinka gyventi nežinioje, kuri nesibaigia. Taip, aš turiu artimus žmones, žmones kurie man rūpi ir kuriems aš rūpiu, tačiau kažkas ne taip... O gal neįžvelgiu jų rūpesčio, pagalbos, ramsčio? Gal man negana jų skleidžiamos šilumos, pagalbos, meilės? O gal mano juokas - tik kaukė? Kas jei ji nublanks, ir virs tik laikina priedanga prieš manyje verdančias audras. Dar niekad nebuvo manyje tiek daug susikaupusių klausimų! Galbūt jaučiuosi pervargusi nuo mokslų, tos rutinos...? O gal vis nepriprantu prie naujų mokslų metų? Galbūt viduje vis dar esu paskendus vasaroje? Ar taip (kreipiuosi į smegenis) sunku atsakyti į mano kylamus klausimus? Būti ar nebūti? Gyventi realybėje ar nežinioje? 

Net jei dabar ieškai atsakymų, nesivargink, klaidos Tave užgrūdins, o džiaugsmai nuteiks optimistiškai žvelgti į pasaulį. Ir vis dėlto gyvenk, jei nežinai kaip eiti toliau?! Šok jei net neturi su kuo, dainuok jei net baigėsi daina, tiesiog bandyk kartoti iš naujo, jei tai darai teisingai! 

Su meile, 
Emilija 

Kai nesimokau aš kuriu...

Norėčiau surinkti žvaigždes vėjo neštas ir apgaubtas, kad jos kabėtų virš galvos ir rodytų kelią į ateitį... Ateitį kurią sapnuosiu, kurią matysiu ir niuniuosiu, skleisiu ir atkartosiu... Būsiu toji nergaitė - fėja nesuprastoji, kerus nebenaudojanti, ir keliauninkė į sapnininką... Sukursiu pasakėčią lyg siaučiančią vėtrą, lyg supuojantį vaiką. Ir jei tu išdrįsi paklausti, aš tau atsakysiu klausdama : ar pats bent žvalgeisi, ar pats bent domėjaisi kas virš galvos kybo, ir saugo, kad nepasiklystum? Ir jei nors suabejojai suprasiu kaip nebylų suvokimą, suvokimą kuris griauna Tavo išankstinę nuomonę... O tu tik pažvelgk į dangų ( jei tai ir dienos metas būtų ) ir suskaičiuok įžvelgiamas žvaigždes... O jei jų nebūtų kas apšviestų dangų? Kas padėtų palydovui saugoti Tave? Aš tik klausiu savęs kaip ir tu manęs... Mokausi iš kitų ir tyliai svarstau apie dangų be žvaigdžių... Į langą beldžiasi saulė skleisdama džiugesišką spindesį, kuris glosto mano plaukus bandydamas griauti nebylius akordus mano galvoje... Siurblys klausantis sapalionių, ir saulės spinduliukų įdėmiai vėpso baigdamas savo darbą, ir tūnantis kampe saugodamas savo teritoriją. O aš... svarstau apie pasaulį... Atsakyk Tu, koks Tau Jis? Gražus, baltas, juodas, margas, liūdnas, rudeniškas, o gal tiesiog esantis ir plaukiojantis tarp mūsų?

Emilija 

Įkvėpimo oazė

Apglėbus tvirtai laikau Jos sparnus, šie sklando ore lyg sužeistas paukštis, o aš lyg beširdė laikau širdyje... Iš to kas teliko bandau suklijuot, ir viskas praeis lyg šaltis pilve, ir ko gi norėt man iš tavęs, jei net negali pagelbėti man! Bandau sulaikyt nuo požiūrio prasto, tačiau neišeis matau aš gi vėl! Ir paleidžiu Tave į laisvę, į šaltį, negrįšk niekada supraski mane... Šaltas peilis įsmigo pilve, suduodamas smūgį lyg žodį skausmingą sakydama - ne!!

Kūrybos ertmėj stovinti aš - Emilija