Katino amžinasis miegas.

Mažoje kamaroje, kurią buvo pamėgusios žodžiais kaimo moterėlės, tupėjo senas katinas, nugyvenęs daugiau nei žmogus. Jis tupėjo susirietęs į kamuoliuko formą, ir stebėjo žmones, praeinančius pro katino mėgiamą vietelę. Katinas kuris deja neturėjo vardo, uostinėjo viską aplink, ir laukė gardžių pietų, kai vėl prisisotinęs galės valandėlę nusnūsti. Bevardis, ketino nušokti mažom letenėlėm, kai staiga išgirdo bruzgesį virtuvėj, ir nepažįstamus balsus sklindančius iš tenais. Krūptelėjo senasis bevardis, ir jau ketino grįžti ten kur ir buvęs, kai iš virtuvės atbėgo riestanosė mergaičiukė laikanti mažose rankelėse pailgą dubenėlį pieno, šviežut šviežutėlį. Ši nedrąsiai pasisveikino su senuoju bičiuliu, ir jau ketino padėti dubenėlį ant grindų katinui lakti, kai senasis ėmė ir nesavu žmogaus balsu prabilo : 

- Ir vėl bandai mane apmauti su pirktiniu pienu, kurio šitaip nemėgstu? 

Mergaitė nejučiomis išsigando, ir, kad pradės spiegus nesavu balsu, bei mosavus rankomis, lyg skęstų. Tik deja niekas jos šauksmų nei matęs, nei girdėjęs. Mergaitė dar kartą pasitikrino ar nesanti sapnuose giliai užmigus, ir kad stvėrė katiną paklaikus ir išnešus virtuvėn pas šeimininkę, mergaitės mamą. Bet ir šios nebuvo, o katinas nesileidęs ėmė ir išsprūdo iš mažos mergaitės rankų, ir paklaikęs ėmė kalbėti :

- Ką čia išsigalvoji? Visa tai tiesa, kad matai mane gyvą ir dar bekalbantį žmonių kalba, tačiau neskriausk ir nemaitink manęs ta bjauria uogiene, nuo kurios man jau seną pilvą suka... 

- Ar tu rimtaaa-aai? Ar manęs akys ir ausys neapgauna, kad moki kalbėti?

Katinas ėmė, atsiduso, apvirto visu svoriu, ir užsnūdo, po kiek laiko grįžus šeimininkei, abi su mergaite suprato, kad katinas atgulė amžino miego, ir kalbėti išmoko prieš ilgajam sapnui ateinant į jo karalystę. Taip katinas ir dingo iš judviejų gyvenimo, išsinešdamas tik pačius linksmiausius prisiminimus. 

Emilija