Pasaka

Barškant pirštais į palangę mažoji kilmingoji, varstė žvilgsniais praeivius... Kadangi ji nebuvo arti jų, tai galėjo neerzinamai vartyti akis ir čepsėti putlutėm lūpom. Lūpos kaip ir akys buvo mėlynos, išdažytos kreidutėm kurias gavo dovanų išplaunant indus...  Tačiau kai mažoji žvilgtelėjo pro petį jos mėlynos lūpos susitraukė, o akys išgąsdingai pradėjo žvalgytis po kambarį...  Mergaitė išvydo ne ką kitą kaip tik angelą niūniuojantį ir keliantį balsą kaip ir melodiją. Mergaitei staigiai nušokus nuo palangės, angelas apsisuko lyg būtų ant scenos ir žvaliai žvilgtelėjo lango pusėn, kur stovėjo mažoji...

Minutę taip ir tęsėsi abiejų žvilgsnių kova, kol mažoji nuleido mėlynas akis... 

- Majus. - prisistatė angelas ir nuoširdžiai kilstelėjo ore ranką. 

- Kornelija. Mažoji Kornelija. - atsakė mergaitė, panašiu gestu kilstelėjusi taip pat ranką.

- Ta pati, kuri šaipėsi iš žmonių, vos jiems praėjus. - paklausė angelas, kilstelėjęs baltutėlį, neegzistuojantį antakį.

Mergaitė droviai šyptelėjo, teko prisipažinti garbiam svečiui kuris kartą iš karto aplanko...

- Tenka ir dažnai pasišaipyti.

Angelas mirktelėjo ir įdėmiai nužvelgė kambario savininkę... Jis būtų grįžęs į dangaus platybęs, tik, kad geraširdiška širdis neleido pasiduoti...

- O tu pabandyk. Pabandyk į žmonęs žiūrėti kaip į draugus... Nesityčiok, nesielgk taip lyg būtum turtingiausia iš visų, tai tik parodo žmogaus silpnybę, godumą... Gal būdama maža, nesuprasi, tačiau...

Angelo sparnai pakilo, užuolaidos pakilo lyg sukūrys, ir nespėjus angelui pabaigti sakinio, šioji užuolaida įsiurbė dangaus svečią...

Mergaitei tik teliko stovėti, be amo, tačiau jos rankų pirštai jautė glostamą vėjelį, kuris tarytum ore raižė žodžius... 

O, žmonės kurie matė plevėsuojančias užuolaidas, tik teliko mįslė, kas tokio įvyko jos kambaryje, kad ji visą likusį vakarą nebeįžeidinėjo žmonių...

Su meile, Emilija :)