Paprastai ir katiniškai

Įžengiu sulėtintai į kambarį, mėgindama suvokti ko į jį atėjau. "Emilija, ar kartais tau nereikia pasiimti geografijos sąsiuvinio?" Atsisėdu ant grindų, ir bukai žvelgiu į langą, matydama pro jį žaižaruojančias kaimyno lange šviesas. Tyliai dūsauju, lyg skaudėtų šoną po maratono. Dūstu, ir paskęstu sapne. Atsimerkiu. Penkios minutės ir aš prie veidrodžio, o jame matau geografijos sąsiuvinį ir gausybę atsakymų, tarp kurių mano galva (?). Tada pakartotinai atsimerkiu, ir suprantu vis dar sėdinti ant grindų, įsikniaubus pirštais į tapkių švelnus pukūčius. Tada suprantu jog sapnavau. 
***
Tie sapnai, kuo jų daugiau, tuo nesuprantamiau man darosi. Kartą sapnavau turinti katiną, tokį patį kokį turiu tikrovėje... Ir keistas sutapimas - augintinio spalva. Sakoma, jog sapnuojame tai ką norime matyti, regėti... Bet kažin ar mano vizijoje nusimato katinai? 

Su meile, 
Emilija 

Mes tik praeiviai

Negailestingai paliekame prisiminimus, į širdį įsileidę pyktį. Pyktį tamsai, ir susimovusiai teisybei. Tamsos atšvaitai mus užgožia mėgindami nuslėpti mūsų nuodėmes, tokias spalvingas, ir abejingas, padarytas dėl smulkmenų... Kas mes, kai nėra teisybės, ir šviesos sklindančios iš saulės. Jei saulė pajėgia mus visus vienodai šildyti, ir mylėti, kodėl mes negalime susitaikyti su mintimi, jog turime siųsti kitiems meilę? Nebūtinai didelę, bet vis dėl to sklindančią nuoširdžiai iš užšalusių širdžių... Kaip gali "užšalti" širdys? - Kai mes neįstengiame priimti žmogaus tokio, koks jis yra, kai nemylime ir nebranginame mums svarbių šiame pasaulyje žmonių... "Užšalusios" širdys, vertos tik gailestingų žvilgsnių...  

Užuolaida sklidina šviesos, tarytum išklausiusi mano mintis, vėjo papūsta sklendė ore, kambaryje sklidino muzikos, muzikos kuri gydė mano širdies žaizdas, bylojančias apie širdgėlą... 

Nemoku pykti, ir neatleisti. Moku išnaudoti galimybes, ir pažinti žmones, moku atleisti, tik jau ne su dideliu pasitikėjimu jais... Kas man nurodinės nesivadovauti jausmais, kai jų labiausiai reikia, reaguojant į kraštutinumus... 

Reikia tiek nedaug, kad galėtume visi drauge pakeisti pasaulį, tik pradedant nuo savęs, pakeičiant požiūrį į gyvenimą, į vienintelį. Jei drauge nugalėtume visas baimes, nebebūtų nepasitikėjimo kartėlių, jei tik išvengtume pavojų, daugiau būtume atsargesni, jei tik būtume labiau supratingesni nekaltintume už kitų jausmus išlietus, ir jei tik nespręstume iš išorės apie žmones, tada būtų mažiau konfliktų. Nors ir dabar. Jei dabar sėdi - atsistok, prieik prie veidrodžio, išvardink savo gerąsias savybes, ir mylėk save tokį, koks esi, o tada suprasi kaip mylėti kitą. Parašyk draugams linksmą sms. Padėkok tėvams, už tai, kad esą. Padaryk optimistiškai pamokas, nematydamas kiek daug jų užduota, ir suprasi, kad jei matysi pliusus, neteks įžvelgti trūkumų. Aš pradedu, o tu? 

Su meile, Emilija 

Nesustok pusiaukelėje

Sunku pradėti iš pradžių. Sunku baigti apšnekėti. Sunku sustoti pusiaukelėje, kai jau esi netoli tikslo. Sunku siekti tikslų, kai Tau kažkas trukdo.

Sunku paprieštarauti audrai, kuri jau prasidėjo. Sunku sustoti, kai bėgai iš visų jėgų, pasivejant pravažiuojantį autobusą... Sunku klausytis moralų, kai tuo momentu jie net nereikalingi, bet... Kiekvienas prieštaravimas viduje, didelis nuosmukis, ir prieštaravimas sau. Taip, sunku atsisakyti kreipti dėmesį nereikšmingiems dalykams, kadangi smalsumas veržiasi iš vidaus, ir nuolat trukdo mums susikaupti... Kas jei man atsibodo tos "tuščių" žmonių pagyros, ką įsigijau, nusipirkau, tačiau ar jie įstengs "nusipirkti" dvasinę vertę? Ar sugebės rasti pasaulio krašte meilę kitiems, jei mylės "tuščius" daiktus, ar batelius už 100 eurų. Ir kodėl, turi apsiversti pasaulis, kai man gera gyventi, justi žemę po kojomis, šypsotis pasauliui, dėkoti saulei už šviesą, ir vis dėl to kodėl sutrukdo mano vidų kiti žmonės, linkę pykti? Kas jiems negerai? Ar negali nors kartą pasauliui ištarti ačiū, vardan trukdant kitiems... Ir vis dėl to ar geriausi draugai vadinasi tada, kai įžeidinėja? Kokia jų vertė? Ar tai tik puošnesnė etiketė, siekiant savo draugų sąraše įrašyti kitą asmenį be jo sutikimo... Ar galima nurimti mintims, kai jos skrieja greičiau nei lenktyninė mašina? Kartais susikaupusios mintys net neturi reikiamų atsakymų, tai vis vien tik svarbu nešti jas taip, kad šios netrukdytų kitiems. 

Ar sunku nešti savo naštą, kai ji nuolat pridedama po mažą gabalėlį kitų istorijų..? Ar yra žmogus, kuris suprastų, neskaudinęs? O kas slypi atsakymuose į klausimus? Ar aš žinosiu pasaulio tiesą, ar vilsiuosi ją pamatyti?! Ir kas slypi už Tavęs? Žvilgsnis į pasaulį, ar abejingumas jam? 

Visada ir visur, 
Emilija 

Tamsuma tik lauke

Dūsauju artėjančiai šalnai, ir žaidžiu su rūku įkvėpdama, ir išpūsdama oro gurkšnius. Stoviu ir apmąstau gyvenimo galimybes. Žaidžiu su šalčiu, ir klausausi bažnyčios dūžių besismelkiančių į manąją širdį, kurioje verda virsmas. Į būtį, ir nebūtį. Norą pasmerkti tuos, kurie linki blogo, bet suprantu ir jų jausmus, nes kažin ar juos jie turi. Nesmerkiu, ir viešai neįžeidinėju, tačiau giliai viduje abejingai apmąstau. Įjunk tą rėžimą. - galvoje sukasi draugės žodžiai, ir juokas keičiantis į juoką pro ašaras. Kiek nedaug trūksta į virsmo kitu žmogumi, nuotaikos kaita, kad ir SMS žinutė kuri nulems tolesnį tavo reagavimą ir mąstyseną apie gyvenimą. Štai koks jis, - žaismingas, skausmingas, realus (tiems kuriems gyvenimas atrodo beprasmis ar pasakomis apipintas), stebuklingas, įdomus, gražus, spalvotas, pilkas, debesuotas su pragiedruliais, vėjuotas, keistas, ypatingas, vienintelis... Kartais būna jog nepakanka žodžių apibūdinti gyvenimo prasmei, nes ir nepakanka. Vieną dieną jį matome kaip tą dieną sekėsi, o antrąją kaip norime matyti. Gyvenimas - pažintis su savimi, ir brendimas su kiekvienais metais einant koja kojom su pažįstamais, artimaisiais. 

Nusileido saulė. Ryškumas dingo, kaip ir spindesys mano akyse žiūrint į pasaulio centrą. Buvau jame, kol neatsiradai Tu, ir nesumaišei mano jausmų, paversdami mano pasaulį abejingesnį nei anksčiau, nes čia atsirado meilė. 

Su meile, 
Emilija 

Gyvenimo ilgio laiškas arba jausmų biuras

Kartais norėčiau susigrąžinti laiką, už tai, kad neišnaudojau galimybės Tavęs užkalbinti... Žiūrint į akis, nepajėgiau nusišypsoti... Svajojau, ir ieškojau pakeliui vilties, vildamasi ją rasti net su žibintu, tačiau paieškos buvo beprasmės... Jau vien tai, kad negalėjau, ir vis ieškojau pasiteisinimų, pasiteisinimų gyvenimui. Norėjau, kad šio vėjai nekeltų mano svajonių virš debesų, paversdami manąsias viltis nežemiškomis. Kaip, kad manasis tinklaraištis klaidžiojantis tarp realybės ir prisiminimų, kurie ištirpo kaip smėlis mano rankose... Taip, jos pernelyg rūpinosi išvaizda nei išore, gydė spuogą išdykėlį, nei žaizdas širdyje. Jos draskė randus sąsiuvinyje, bet ne žodžiais praeivio. Ir vis dar aš negaliu išbristi iš jausmų liūno, biuro, kuris tarytum prisirišęs kaip ištikimas šuo, neradęs sau vietos žemėje.

Norėčiau sukurti Tau laišką, gyvenimo ilgio. Jis siektų mylias, ar kilometrus, bet jei net būtų smalsu, Tu skaitytum. Tu suprastum, išgyventum, ir minutėj atitrūktum nuo realybės. Tu, taip Tu, manau mokėtum pasakyti kažką gražaus, reikalingo tuo metu. Linkteltum galvą, norėdamas pritarti, ir vis dėl to nemanau ar išgirsčiau iš Tavęs melo, nes Tu tai būtum Aš. Paklydusi pasaulyje, kuriame nėra vietos. Kiekvienas nori būti gražus, mylimas, ir būtent stovėti po danguje esančia saule. Šildytis, ir savanaudiškai mylėti save, nei kitą. Nustumti šalin tą, kuris pasimaišė savo ilgšėm kojom, ir atsidūrė ne vietoje, ne laiku. Bet aš, kaip ir Tu maišytumėmės, kol galiausiai saulės pastebėti, stovėtume ten kur pridera mums. Mums abiems. Kas tie mes? Tai tie žmonės, kurie dabar pasiklydę savo jausmuose, ir kaskart ieškantys atsakymų... Taip, gal kažkada ir reikia ignorinti tą ar aną, bet savęs neapgausi, kaip ir savo jausmų. Nes jei aš pykstu, aš rėkiu (na ne viešai), jei aš liūdžiu, aš verkiu, jei aš džiaugiuosi, aš juokiuos ir dainuoju kiek tik leidžia gerklė... Ir... Aš kaip ir Tu, turiu jausmus, o mano būdas (pripažįstu) - karštakošė esu. 

Nors čia ne gyvenimo ilgio laiškas, bet jei aš rašyčiau tai asmeniškai, ir tik Tau. O dabar aš sukuosi jausmų rate, rutinoje, ir kada nors pripažinsiu, kad man buvo gera jaustis pasimetusiai kaip dabar. Dabar, nors ne visada. Tikėk, aš kažkada žinosiu tikslesnį atsakymą, kaip antai žemėlapyje išvardinsiu anas ar šiokias šalis, bet aš žinosiu... 

Su meile, Emilija