mes ne žmonės

keistai mes matome vaikus. didelius, mažus. keistai mes girdime. keistai mes matome. ar žvelgiame į tuos vaikus. ir nesvarbu, kiek būtų jiems metų - dvidešimt keli, ar trys. vistiek mes nesuprantam, net jei ir pačiai ne daug yra suėję. keistai mes kalbamės su jais. lyg negirdėtume savęs, ar jaustumėmės visai nuogi, nes jie tarytum mus perregėt te sugeba. sugeba, bet mes tai ne. nesugebam matyt, kvėpuot. kuždėt tik sugebam. tik kuždam pačius šlykščiausius žodelius. lyg šie mums teiktų tik naudos. nesvarbu kokios. naudingai geros, ar bjauriai blogos. bet mes ne žmonės. mūsų nevadina. tokiais, ar anokiais. mes suprantam, kad gyvenam žiauresnėj realybėj. gyvenam ten, kur norėtume pranykt. nesvarbu su kuo, gal net ir su vaikais. tik nežinia ar su tais, kuriems tik suėjo dvidešimt. nežinia.

Emilija atgavo savo sielą ir ji grįžo. *per ilgas pavadinimas?

žinau, kad naktimis norisi daugiau veikt nei dieną. skaityt senus laiškus ir siųst naujus. skaičiuot minutes iki naujos valandos ar valgyti paslapčiomis. skaityt naujus romanus, detektyvus ar dar bala žino ką ir ieškot interneto platybėse daug naudingų ir įdomių straipsnių. susigalvot ir prisiruošt, kaip dar gali tobulinti anglų kalbą.. tik štai pamiršau tinklaraštį. susidėvėjo idėjos, nebuvo atodūsio ar įkvėpimo ir gailiai palikau kiurksot lentynoj. vis gi paskutinės mintys pažymėtos šiame slaptame, nors ne visai, tinklarašty, buvo balandį. ech, velniai juos težino, kaip pasakyčiau, tačiau man gėda prieš save pačią. tiksliau, verkiant norisi kažką sukurt, o kaip nėra laiko taip nėra. ar tiesiog neapsilanko šimtai mūzų, kurioms verčiu bėdas. 

keista, tačiau ramiai sėdžiu ir mintyse vargiai mąstau apie skaičių, kurį skirčiau vakar vakaro, o tiksliau nakties straipsniams apie Fridą. na taip, apie meksikiečių dailininkę, kuri prisikankino taip pat, kaip toji katė iš "padovanosiu tau saulę" knygos, irgi pavadinta Fridos vardu. 

skaitau ir gėriuosi tos knygos siužetu ir užburiančiais žodžiais, kurie tik dar labiau prideda žavesio. nežinau kas labiau traukia ar komiškumas ir tuo pačiu melancholiškumas, ar tiesiog kitoks siužetas iš visų perskaitytų knygų. ir dar... knygai priskirčiau įdomų jausmą, antai kaip... ar būna jums taip, jog pasiimat knygą, kuri papuola po ranka ir nieko nesitikit, taip pat dvejojate ar tęsti skaityt, kai perskaičius keletą puslapių jūsų nesudomina vis vien. panašiai buvo ir man, nors dar pridėkime tai, jog ši knyga turėjo magijos, kerų ar bala žino ko, jog taip sužavėjo ir nedrįsau padėt į lentyną. ir dabar drąsiai teigčiau, jog perskaičius dar ir įsigyčiau... 

o mąstau dar štai ką, gal net vertėtų parašyt knygos apžvalgą, kurių, deja, niekad ir nerašau. na, o kol kas daug mąstau ir drąsiai rėžiu, jog grįžau - į savo sielos namus.

eeeemilija

mes mokame skraidyti

Aš moku skraidyti. Tokiais žodžiais palydėjau jausmus, kurie veržėsi taip, lyg būtų galėję išskristi. Išskristi ten, kur jaučiasi nesuvaržyti. Viduje žinojau, jog pasijusiu tik dar vienas mirtingasis atrodantis blogiau nei snobas, ir negalintis suvokti, kaip jam reikalingi jausmai. Turbūt mes esame tikresni, kai gyvuojame savyje, ir pripažįstame jog kvėpuojame. Tai priklauso nuo mūsų dvasinės ramybės, kuria alsuojame kitiems į pakaušius, ir skiepijame atlaidumą. Atlaidumą, jog artimas gali pasikeisti, tik reikia labiau mylėti. Jį. Save. Svetimą praeivį, kuris kvepia tikriau nei artėjantis lietus, ir atrodo kaip iš klausytos roko grupės. Bet tik dėl to, kad jo pastangos būti savimi nenueina veltui.

*Veltui klajoti minioje, bet sugrįžti ten, kur stovėjai, ir kol pats neatsidavei jiems. Ir veltui, tai nereiškia, kad beprasmiškai, tai prarandant prasmę, kuri sugrįžta žmogumi. Nes keliaujant mes suipažįstam. Su savimi. Su dar daugiau žmonių, kurie pavydėtinai panašūs į rokerius, ir dievina kisieliaus aromatą, bei jį patį. Tokia yra šio skrydžio pradžia, suvokti kurioje pusėje nuleidai sparnus, ir kurioje išskleidei kuo tvirčiau, tik patariu rinktis tą kelią, kuriame jautiesi saugiau. Laisviau. 

suteik man antrą šansą

Suteik man antrą šansą nukeliaut iki rytojaus... 
bemiegėms akims suteiki gaivalą, ir praregėsiu su saulės spinduliais.
bet vis gi nešėsiu aš rytą, nes man nebepriklauso tasai žvėriškas vienatvės jausmas.. o Tu supratęs jog pabusiu, išlydėsi. išlydėsi į laukus, kuriuose pinasi pienės ir jūros, svajos ir dangaus kūnai. tiesiog paleisk, suteikdamas man saulę. 

Nakties piliulės

Sapnavau Tave. Ilgesingai žvelgiantį į tolį, ir tame tolyje esančią mane. Kiek keistai buvau sutrikusi, o tu kaip tik laukei mano reakcijos. Sapnavau Tave, tokį didį ir laimingą. Ilgesingai man šypsojaisi ne tik žavia šypsena, bet ir akimis, kuriomis šypsaisi tik man. Dar mačiau Tave besižavintį prisiminimais, ir besidalijantį jais su manimi. Aš taip pat buvau laiminga, kai sugebėjai ištarti paguodžiančių žodžių ir suteikti vilties, kad gyvenime visko būna. Dar Tu buvai begalo švelnus sakydamas "Šis mėnulis man toks panašus į Tave. Klaidinantis, bet įdomus. Įdomus, bet laimingas, ir visad mane pavedantis savomis svajonėmis". Ir šias eilutes tarytum išmokai atmintinai, kaip, kad Neries eilėraštį, taip išmokai ir meilės žodžius sakydamas juos kuo švelniau. Išmokai ir ilgėtis praleistų dienų, ir nuostabių šypsenų, kurios nušviesdavo niūrias sekundes. Bet viskas sutilpo tik viename sapne, kuris truko trumpiau, nei Tu šypsojaisi. Viename sapne, kurį pagavau nakties gilumoje, kai buvau išsekusi nuo prisiminimų. Ir tas vienas sapnas įrodė kaip aš Tavęs pasiilgau. Tik vienas sapnas ir Tu tapai amžinas, niekada nepamirštamas. Tik vienos nakties piliulės ir amžina abejonė, ar sapnas tikrai buvo sapnu... ir ar Tu buvai tik Tu? Be abejonių akyse, ir tik su šypsena...
Su meile,
Emilija ❤

Žavinga karuselė arba pomėgis skaičiuoti

Sakoma, jog prisiminimus mes kaupiam kaip kojines. Jų vis negana, o jei kiek sustojam svarstyti ar skaičiuoti, jau peikiam save už abejones. Vėl sukamės karusele grubiai rinkdami nuo žemės prisiminimus ir neleisdami niekam prisileisti. Tarytum tie nežmoniški prisiminimai priklausytų tik mums. Iš dalies taip, bet kitoji dalis šaukia, jog reikia pasidalinti. Bent gabalėliu laimės. Atiduoti prisiminimą panašų į kojinę, ir nusišypsoti. Šypsena yra verta kito žmogaus veide pasirodančiai šypsenai. Su kiekiu šypsenų mes laisvėjame, ir suprantame, kad kaupti prisiminimus kaip uogienes neverta. Kartais tereikia mokėti jas paleisti. Žinau, kaip keistai tai skambėtų, tarytum mes dėl prisiminimų gyvename, ar bent taip galvojame. Tačiau prisiminimai bus reikalingi mums tik tada, jei jie laisvai sklandys, ir retkarčiais galėsime pasigavę nostalgiškai jiems nusišypsoti. Manau kiekvienas pasijausime geriau, tarytum vidų išsivalę iš nereikalingų pavydų ar gobšumų.

Tvirtinčiau dar ir tai, jog prisiminimai panašūs į albumus. Kiekvienas skyrelis turi savą istoriją ar nuotaiką. Kiekvienas jaučia žmogaus smalsumo potyrius ir nedrąsiai nusišypso. Skirtumas tik tas, kad prisiminimai neturi vietos, neturi kur pasislėpti. Neturi apsaugos nuo nereikalingų minčių. Jie sklando asmenybės plaukuose, vydamas iš kelio nepažįstamuosius. Taip jie apsisaugo, pirmą susitikimą nuslopindami save. Prisiminimai dažniausiai gali slėptis ir žibančiose akyse, kai nostalgijai apgaubus žmogų, ši apsivijusi su prisiminimais apipina šypseną. O dar każkas minėjo, kad prisiminimai neturi veidų. Tie veidai žmonėse. Tad sutikę nepažįstamąjį gerai įsižiūrėkite į veidą. Gal kartais pažinsite prisiminimus. Tikiuosi.

Ausinėmis apipinta,
Emilija ❤

Sustok.

Man gera, jaučiu lengvą nuovargį. Tačiau man gera. Noriu iš laimės kvatotis ar kitaip reikšti emocijas. Bet dažnas šio pilkojo pasaulio gyventojas nesuprastų. Jam įprasta džiaugtis savomis laimėmis, o problemas stebėti iš šalies, ir džiaugtis, kad jų būta ir pas kitus. Veikiausiai tai pasitenkinimas kitų nelaimėmis. Veikiausiai tai išreikštas didelis džiaugsmas, kaip, kad laimėti loterijoje. Kartais norisi, kad likimas prie tų žmonių neneštų manęs. Užsimirštų kandūs nepasitenkinimo žvilgsniai, ir baimė dar kartą nusivilti tokiais žmonėmis. Tiesiog dažnai norisi aplenkti tuos žmones. Surasti tuos, kuriems rūpėsi ne tik su laimės valandomis, bet ir su savomis problemomis. Jog jos ne liga, neužsikrėsi.

Dažnai esu išsekinta ir kitų žvilgsniais. Lyg šie būtų virtę durklais, kurie žeidžia širdį, panašiai kaip žodžiai. Esu pavargusi, dar ir todėl, kad jie daugiau kalba už patį žvilgsnių savininką. Ar gi kam rūpi kiek sužeisi žmonių? Ne gi jie skaičiuoja? O gal mėgaujasi, kaip, kad tie kitų problemomis. Kartais norisi, kad laikas sustotų, ir jo dėka užmirštume nuoskaudas. Bet realybėje to nebus. Pripažinkime, kad ir kokia optimistė būčiau. Laikas niekad neišgydįs skausmo suteikto kito beširdžio asmens, jis tik suteiks viltį susipažinti su kita jautria siela pabėgusia nuo skausmo. Leis užmiršti ne tokius šiltus prisiminimus. Leis pasinerti į dabartį, nes laikas "bėga", verčiau pasiskubink ir su juo, o ne stoviniuok praeityje, kurios nepakeisi. Verta pakeisti ateitį, kad jai tampant praeičiai mėgautumeisi. Manau verta pabandyt.

Mes bėgom greičiau už svajones, užsisvajoję ir viską palikę. Pamiršę kaip mums tą kart skaudėjo. Tiesiog viską palikę likimui skubėjom. Kad pasivytume užmirštą dabartį. Kad nepadarytume dar didesnės klaidos už buvusią. Mes supratom, kad be gyvenimo esam niekas. Niekas, kaip susprogę maišeliai.

Su meile, Emilija ❤❤

Diena su Balthazar

Šiluma noriai skverbiasi pro odą. Šilta, nors ledai laukia šaldiklyje. Atsispiriu pagundai, ir pasiėmus susipainiojasias ausines, kimbu į muziką. Į vienintelį šaltinį, nuo kurio sugebu pailsėti. Su muzika aš nukeliauju, kur nesu dar nukeliavus. Į sapnus, į jų klaidingumą. Į prisiminimus, į jų nuostabumą, ir plačią šypseną atsiradusią veide. Į teatro veiklas, išsiilgtus draugus. Į ateities planus, ir jų režisavimą, kaip viską tinkamai suplanuoti nesuklydus. Dažniausiai aš keliauju. Kartais su pop muzika, kartais kiek kitokia. Anų dešimtmečių. Ir vis pasiklystu joje, tik norėdama sužinoti mėgstamiausią. Bet paskutiniuoju metu leidžiu laiką su Lana Del Rey, Balthazar, ir Alessia Cara. Šiti pavergė mano širdį. (Nors Lanos ankščiau buvo klausiama). Turbūt mokėjo užburti dar ir sielą. Ta melodija, viskuo ką jie sukuria per trumpą laiką dainos. Tai vadinama stebuklu. Stebuklu tuo momentu, kai kiekviena daina patinka savaip, išskirtinai, ir negali pripažinti sau, kuri geriausia. Atsisiunčiu dainas, ir vos spėju klausyt... Ir dar manau : "Gal pasilikim tų dainų ir penktadieniui, didžiam laukimui važiuojant į Knygų mugę. " Tačiau nutariu susidurti su kiekviena. Noriu išgirsti skambesnį džiugesį, ir laimės širdyje. Atvirai sakykim, aš net dabar pasinėrus į Balthazar ramybę/triukšmą. Šiuo momentu klausau "Blues For Rosann". Negaliu apibūdinti jausmo, kaip toli jinai mane nuneša, o juo labiau kai guli lovoj, ir bandai megzti mintis, kaip, kad susuktas ausines. Tuo ir baigiu pasinerdama į knygos pasaulį. Pasinersiu į visiškai naują : "Juodasis magas. Magų gildija".
P. S. Suprantu kuo dažniau, kad gyvenimas nenustygstanti magija. ❤

Su meile, Emilija ❤

Kaukėti mane gąsdina

Kartais pasimetu. Apsižvalgau ir pametus, šaukiu iš nežinios, kol galiausiai mane suranda Aš. Taip, manau aš pasimetu savo mintyse, kol pagaliau viena mintis mane ištraukia iš keblumų, ir tada lyg užspringusi karšta arbata palengva atsidūstu iš nerimo. Nerimas arba ilgi klausimai mane žlugdo. Lyg ieškočiau neduoto atsakymo, matematikos sprendiniuose. Tas pats ir mano smegenyse. Aš ieškau. Aišku su kliūtimis, ir viltimi išvysti šviesą. Tik ir šviesa klaidinanti. Jos yra kiekvienoje praeivio širdyje. Tik skirtumas tas, kad vienos šviesos gydo, o kitos spaudžia Tavo svajones. Žmonės negailestingi, nes vis pagaili šviesos. Tenka man ją rasti savyje. Tik kartais man jos trūksta, kad pabusčiau. Išnirčiau iš minčių jūros, kol nepaskendau. O, plaukti joje nemoku. Sunku dar ir tai, kai tikiesi gauti iš "gero" žmogaus šviesą ir staiga susimauni. Tas geradaris nėra jau toks, tik dar vienas šmikis. Ir gudresnis nei maniau. Tada pasimeti, ir kokią savaitėlę ar dvi nebepasitiki kitais. Labiau iš nusivylimo, nei apgaulės. Ir labiau iš skausmo, nei liūdesio. Širdgėlos skausmo.

Taip ir skauda, kai Tave apgauna žmonės. Savo "tiesomis", kurios baisesnės nei kaimynės sapalionės. Žmonės dar moka svaidytis žodžiais, lyg tai būtų žaisliniai peiliai, kurių labui kauptum taškus, kitam lygiui. O, jog kiti irgi turi jausmus. Net ir tas kuris mėtosi skvarbiais žodžiais. Tik jis neišdrįsta susigrąžinti ar parodyti. Bet... ar verta skaudinti kitą?

Dar man sunku suprasti, kaip kitiems žmonėms lengva misija meluoti kaukėmis. Lyg nieko niekur pasakoti ir atsiskleisti kitiems, o paskiau atsiskleidus tiesai, suprasi, kad visos žmogėno istorijos, tik tebuvo pasakos. Kaip, kad kur skaito vaikams. Ir tada tenka dužti viltims, ir svajonėms, pasitikėti tuo žmogumi. Tada tenka atsisveikinti, tuo skaudulingu balsu, kaip, kad nutaiso žinių vedėjai, ir uždaryti to žmogaus duris. Išeini ir nebesupranti ką padarė jis. Primelavo, ir ne savo noru išėjai. Sunku ir atsisukti, kai taip norisi. Bet pagalvoji, kad galbūt jis matuojasi naujas kaukes, kurias rodys kitiems sutiktiems žmonėms. Tada vemti norisi, nuo jo savanaudiškumo, ir tiesiog sparčiu žingsniu išeini. Paskiau nepastebimai bėgi. Nuo kitų gyvenimų. Bijai, jog vėl gali Tavimi pasinaudoti, tad kai grįžti pas save, uždarai kitiems prieš nosį duris. Štai taip. Ir verki, klausantis Alessia Cara dainas.*
*(nors man jos nėra liūdnos)
P. S. Jei ir kada Tau taip nutiks, neverk. Nemanau, ar žmonės su kaukėmis būdami verktų. Nebent iš tikrųjų gailėtųsi ką padarė.

Su meile, Emilija ❤

Šokti savu stiliu

Sėdėjau kiek atokiau nuo savų svajonių, svarstydama apie dabartį. Apie artėjančias baimes neišsimiegoti, ir neturėti laiko besiliejančiai kūrybai. Taip sėdėjau kai pas mane apsilankė dar viena išganinga mintis, įsileisti muziką, ir prisijaukinti tingulį. 
Gal kartais reikia mąstyti trumpai, o paskiau šokti kiek leidžia kojos. Šokti, kad net apsvaigtų galva. Svarbu, kad tuo momentu buvai laiminga. Tiesiog tas galioja ir gyvenime. Šokti net per sunkumus, iššūkius, kurie iš pradžių atrodo kaip kebli dėlionė, kurią neįstengsim sudėlioti... bet, kad Tu žinotum, kaip juokiasi už kampo likimas, kad taip nepatikliai nepasitikime savimi. Kad vis dar bijome. O, atrodo ko čia bijoti? Iššūkių? Ne duok Dieve, kad linktelėjai. Jei taip, apsirenk šilčiau, arba nusivilk tą briedžiais išpuoštą megztinį, ir eime šokti. Gyvenimu ritmu, su iššūkiais. Neturėk nė menkiausios minties, kad bijai... Jei ką, turiu vaistų nuo baimės :)

Ir jei galvoji, ką aš čia prirašiau, ir dar paminėjau šokį, apie kurį nenutuoki, tiesiog atsakysiu, " Va, matai čia jau yra iššūkis. Skaityti tai ką parašiau, kai pati judu nejučiom, į taktą, su muzika". 
O jei neradai savęs? Nesupranti, ir širsti ant manęs, kad nepadedu, nenusimink*. (Maždaug, kaip tose reklamose, kai neįmanoma su blogos kokybės skalbikliais išskalbti drabužių)* 
Turiu Tau keletą pasiūlymų, kaip gali šokti... Būti savimi, arba tiesiog trypčioti pagal tuos "Just dance" klipus. Bet ten sudėtingiau, nes ne kartą pasidaviau, prieš tuos genijus robotukus. Tai tokia pati taisyklė galioja ir gyvenime, užsispyrimas būti bet kokioje situacijoje savimi. Juoktis, kai nejuokinga, net jei Tau vienai juokinga. Verkti, jei susigraudinai, net jei kiti kaip bejausmiai sėdi. Tu nebūk tuo, kuo nesi, nes tas personažas sekti kitais, yra daug sudėtingesnis, ir galimas atvejas ne kartą paslysti. Tik šįkart ne nuo bananų žievės* (matyti filmai, daug kam paveikia smegenis)*, o nuo didesnių problemų.

Manau, norėjau įrodyti, jog šokis tai gyvenimas, o gyvenimas tai šokis. Šokti jį nėra sudėtinga, jei reikiamai savimi pasikliausi. Jei suprasi, kad greta stovinčios draugės nereikia sekti, nereikia ir mėgdžioti jų "kietų" žingsnelių, o galvoti juos pačiai. Rinkis, spręsk už save, ir pasitikėk savimi, nes niekas taip Tavęs neparems, kaip pati save. Štai taip, ačiū už šypseną, ir sėkmės šokant! :)
Tik nepaslysk, 
Optimistė Emilija :) 

Bekvapiai norai

Kiek mes norime, bet ar kažką darome, veltui skaičiuodami minutes. Kiek mes svajojame, bet vietoj to, kad siektume, nuleidžiame rankas. Kiek mes verkiame, bet ar kada prisimename kiek daug kartų šypsojomės? Kiek mes dovanojame, bet ar patys kažkam tampame dovana? Ar mes tokie bejausmiai, kad neužuodžiame prisiminimų? Ar stengėmės, kad kiltume? Manau, kiekvienam derėtų atsakyti tai, ko labiausiai bijome sužinoti. Tos smerkiančios tiesos, kurią nešiojasi praeiviai, bet ne mes. Arba mes, bet ne jie. Tik vieni kitiems meluojame, lyg darydami gerą darbą. Lyg už šį "darbą" mums mokėtų. Deja, ir moka. Gyvenimas kaip bumerangas, jei norime kažką gauti, turime kažką atiduoti. Tik mūsų teisė rinktis, ką mes atiduosime... Bekvapius norus, ar dūžtančias viltis? 

Emilija 

Rūbai be kūno

Bėgau greičiau nei maniau, o ir kūno kultūros pamokos buvo tik į naudą, spartesniam bėgimui, kadangi net vėjo nejaučiau, kuris šią dieną buvo neapsakomai galingas, kad būtų nusiautęs visas susiraizgiusias mintis galvoje. Bėgau, kol pasiekiau nepažįstamą vietovę, kurioje kartą svečiavausi su tėvais. Bet ši apylinkė, ar gyvenvietė, buvo apleista, ir ne tokia marga, kaip, kad prieš metus.. kai kiekvienas namas švietė nuostabia šviesaus atspalvio spalva, ne taip, kaip dabar, kai kiekviename name liko po mažas neryškus atspalvis, nutrintas lietaus ar saulės kaitros... Toje namų sumaištyje išvydau pažįstamai matytus „Nirvanos“ marškinėlius, kurie neturėjo kūno. Marškinėliai plėvesavo, derindamiesi prie pilko atspalvio kelnių, kurios buvo nusmukusios, ir net nesimatė avėtų batų.

Juodaplaukis šiais rūbais nesipuošė, jo čia net nebuvo, tik netikra kaliausė, apsirengus tais pačiais matytais rūbais parduotuvėje. Nežinau kodėl, bet aš buvau pašiurpus nuo vaizdo, nes kuo toliau traukiausi iš šios apsėstos vietovės, tuo artyn sėlino rūbai. Rūbai be kūno. Šiurpino mintis, kad manasis vaikinas buvo išgalvotas, arba baisiau, kas gali nutikti, vaiduokliškos sielos. Tik ar iš tikrųjų jis nepriklauso mūsų pasauliui, gyvendamas čionai, ir tempdamas išvargintą šešiolikmečio kūną.

Iš apylinkės galėjau pabėgti, turbūt savo pąmastymais išvarginau, matytą neegzistuojantį padarą su Tylenio rūbais. Kai apylinkę palikau dūsaudama iš baimės, ar verčiau gąsdinančių minčių, rūbas, net ir papūstas vėjo, nebejudėjo, tik susmuko, lyg turėtų žmogaus kūną, bet jis neturėjo, tad ramiau jaučiausi, jog mintimis jo nenužudžiau. 

Namuose, į kuriuos įžengiau, po gerų dviejų valandų nuo įvykio parduotuvėje, namai jau įgavo ir blynų kvapą, kuris vijosi mane beskubančią laiptais, norėdama kuo greičiau atsigulti. Nors saulė kaitino už lango, o dabar ir vėjas kiek aprimo, viduje drebėjau iš šalčio, lyg turėčiau temperatūros, tačiau man įžengus į kambarį, nespėjau nusižiovauti nuvejant tokias mintis, kai suskubau apsižvalgyti, ir mano kambarys pasikeitė. Plakatai nebekabėjo, lūpdažiai nesimėtė ant žemės, o kilimas kuris buvo sujauktas, nuo kūrybinės erdvės, buvo neapsakomai baltas. Keistai suvirpėjau, ir jau ryžausi teirautis mamos, kas nutiko mano kambariui, kai užuolaida staigiai pakilo, įpūsdama mėtų kvapo. Sumišau.

- Ar Tylenis, geriau jaustųsi, jei Tave matytų šalia? – pažįstamas balsas tyliai uždavė šį klausimą.

- Tylenis neegzistuoja. Tamsių atspalvių apylinkėse mačiau jo rūbus, bet ne jį, ar jo kūną.

- Egzistuoja, jei pasiektum užuolaidą, ir ją pakeltum. – skardžiai atsakymą pateikė gyvastis, tupinti mano kambaryje.

Nesiryžau nukentėti ir vėl, kaip parduotuvėje, bet mano smalsumas buvo didesnis, nei tą kart. Priėjus apčiuopiau užuolaidos kraštą, ir jį nuleidau, susidurdama akis į akį su juodaplaukiu. Šįkart jo akys žibėjo daugiau, nei tą kart, o šypsena kvietė atsisėsti ant lango, kad sužinočiau, kas tie rūbai be kūno.

- Aš nebijojau Tavęs įsileisti, o Tu nebijok man papasakoti, iš kur Tu, ir kas tie rūbai plėvejantys vėjyje. – įdomumo dėlei, atsargiai tariau.

- Jei su manimi skrisi į Gylybės medį, tada gausi visus reikiamus atsakymus. – paslaptingai keldamas antakius, tarė jis, balsu kuris buvo saldesnis, nei tą kart apiplėšiant parduotuvės kasą.

Paėmiau jo ranką, tačiau ji išslydo iš mano gniaužtų, ir nejučiomis cyptelėjau, lyg šokčiau iš lėktuvo būdama tik su parašiutu, be pažįstamo žmogaus. Tačiau jis apglėbė iš jo nugaros dygstančius juodus sparnus, ir tyliai kvėptelėjo naujai oro, o aš išsigandus nuo juodaplaukio pasikeitimo antrą kart cyptelėjau. Tada jis atsisuko, ir jo akys buvo juodai pamėlynusios, nuo sparnų veržimo, ir šis išdidžiai cyptelėjo, auksiniais dantimis. Aš pašiurpau, ir visas jo gražumas dingo, per vieną akimirką, o aš tik laikiau ledinę jo ranką, norėdama pati įgyti sparnus skrydžiui, bet jo rankų mostai neleido to padaryti. Aš buvau svetimšalė, ir jo pasauliui nepriklausiau, kaip tą kartą, kai jaučiau, jog jis turi didelę paslaptį...

- Mano pasaulyje Tu būtum ragana, su vidine nuojauta. – pratarė žmogus, kuris mano akyse nepriklausė žemei, o dangui, kuris buvo kiek toliau nei tikrasis dangus.

Skridome žemės laiku apie keturias valandas, bet greitai, tad visas laikas, kuris atrodo truko apie valandą, prabėgo akimirksniui, o paslaptingasis juodaplaukis, skriejo lyg lenktyniaudamas su vėju, arba norėdamas mane įbauginti, skrydžio trukdžiais, pakeisdamas kryptį, ar apsiversdamas kūlverščiais ore, laikydamas ir prilaikydamas mane juodais sparnais, kurie buvo susiraizgę aplink mano rankas, kad neiškriščiau, staigiai Tyleniui pasukus. Kur skridome kraštovaizdį puošė neaprėpiamos jūros, ir augalai siekiantys mus, kurie tarpusavyje kalbėjosi, kaip būtų puiku papusryčiauti, pagal prancūzų receptus, deja neturintys tam tikro užsakymo mėsos, o kai šį žodį vartodavo gėlės, su keistais žiedais, jos tarytum šnypšdavo iš alkio, kaip žemiškosios gyvatės.

- Iš tikrųjų mano pasaulyje vietoj gyvačių egzistuoja augalai, mintantys pagal prancūzus, tik vietoj vienų ingredientų, keisdavo kitais, pavyzdžiui žmonės. – saldžiai paaiškino Tylenis, atsisukdamas į mane, ir laukdamas mano reakcijos, kaip įrodymo, ar išsigąsiu. O, tada neiškentęs nusijuokė, ir pratarė, gailestaudamas. – Juokauju gi.

Įkvėpiau, ir nervingai nusišypsojau, jausdamasi nesaugiai keistame pasaulyje, kuriame oras turėjo net gi mėtų kvapą.

Kai nusileidome viduryje jūros, kuri neturėjo vandens, tik permatomo skysčio, gailiai suklupau, lyg mane išsekintų ši kelionė, ir nervingai sukūkčiojau, norėdama namo, arba jausdamasi geriau, jei namai būtų čia. Tačiau juodaplaukis nekreipė į mane didelio dėmesio, arba praleido pro akis tokį mano elgesį, kad šis, tik pasiėmęs jūros gilumoje pagalį, sukramtė. Šlykščiai nusipurčiau, ir vangiai pasibjaurėjau, lyg dar be kelionės keistenybių nebūtų nieko daugiau...

- Jūros vaisius, pavadinimu konsolitas. – paaiškino Tylenis, lyg padaręs nusikaltimą.

Palinksėjau, lyg būtų buvę normaliausias paaiškinimas, ar užkandžiavimas keisčiausio pagalio.

Kai Tylenis dar kartą išsitiesė, ir vangiai nusižiovavo, jo anglies spalvos sparnai susiskleidė, o akių spalva pasikeitė į violetiškajį atspalvį, ir vos tik praėjus minutės tylai, Tylenis atsisukęs pirmą kartą per šiandienos įvykius ištarė:

- Sveika, Nerile. 

Juodaplaukis besielis arba kaip aš istoriją sukurpiau

Kvapą gniaužiau nuo pat ankstyvaus ryto, kai vaikinukas kurį sapnavau, pasirodė parduotuvėje, kurioje pirkdavau tuometinį perkamiausią žurnalą, su keisčiausiu pavadinimu, panašų į kojinių duetą, lyg kojinės ir taip nebūtų suartėjusios, dėl žmogaus pėdų. Ir tas vaikinukas, kurį sapnavau iš tikrųjų buvo juodaplaukis, ir net buvo matyti, kad jo plaukai buvo natūralūs, kaip, kad žąsies plunksnos, ar natūralios mano putlios lūpos. Jo plaukai nebuvo dažyti, kaip tų žmogėnų, su lyties nukrypimu, o ir marškinėliai, su "Nirvanos" grupe, atrodė žaismingai, ir kitoniškai, nei visi mano matyti vaikinai, tačiau mano manymu, jis slėpė ir svaiginančią paslaptį, kurios pasauliui nepriklausiau...

Taip man bemąsčius, apie jo savybes, ir paslaptį, nutariau ir vėl įsigyti tą patį, seną leidinį "Kojinių duetų", ir dar kartą paaukoti savo pinigus iš kiaulės-taupyklės, kai priėjus prie pardavėjos, ir jau man įsibėgėjant pirkti, už manęs staigiai atsistojo, vos kvėpuodamas tasai vaikinukas. 

- Tyleni, ir vėl Tu? - nedrąsiai, nesuvokus padėties paklausė pardavėja, lyg būtų gavusi šoką.

Vaikinas apsidairė, lyg į jį nesikreiptų toji sumišusi pardavėja, o paskiau supratęs atsiduso. 

- Manyčiau, taip. Ne gi, neatpažįstat? Ar garbanas nusikirpus pasikeičiau?

Pardavėja, dar tylėjo, ir lyg iš seno, sulėtinto filmo, atsiduso skaisčiai nuraudusi, o tada kreipėsi į mane, prašydama sumos, už pirkinius. Padavus smulkius, jau ketinau eiti, kai pajutau ledinį žvilgsnį, iš už nugaros. 

- Nejaugi, Tylenis gražesnis netaptų, pabuvęs šalia Tavęs? - atsklido balsas, bet atsisukti nuo jo saldumo nenorėjau.

- Ar tai retorinis klausimas? - lyg nebūtų dar kvailiau, paklausiau. 

Ir tada traukos jėga atsisukau taip sparčiai, kad vos nenugriuvau ant slidžių grindų. Stebuklingai buvo dingus pardavėja, o Tylenio slapyvardžiu juodaplaukis vaikinas, stovėjo prie kasos, kurią jisai švarino. 

Keisčiausia, tai, kad nieko negalėjau padaryti, sumirksėti, ar net gal uždrausti, kai man užsimerkus, pajutau vėjo gūsį pro duris, ir vaikino dingimą... Šis dingo, o gulėję pinigai buvo išgraibstyti, lyg saldainiai akcijos metu. Tada pagaliau suvokiau, padariusi klaidą, ir taip stipriai sureagavusi į vaikiną, lyg į nežemiškąjį kūrinį, o dar patikėjau, kad jisai kitoks, ir neva meniškos sielos, bet greičiau besielis. Juodaplaukis besielis, su balsu, kuris rėžia ausį. 

Ir tuo metu, atbėgus pardavėjai, su agurkų stiklainiu rankose, suvokiau esanti beviltiškoje situacijoje, kurioje net nesuvokiau atsidurianti, nes tą akimirką gulėjo besišvaistantys pinigų likučiai, centai, ir kasą, kuri bejėgiškai buvo išlaužta, ir ne laiku atsiradusi aš. Lyg to nebūtų negana. 

Pardavėjos nuostabai, tylėjau, ir staigiai apsisukusi, jau ruošiausi kurpti planus, kad nesu vagilė, ir nebuvau tokia, ir tai tik tebuvęs atsitiktinumas, kad papuoliau nelaiku, kai suvokiau, kad mano kojos stypso už parduotuvės durų, ir tuoj supratusi, už nugaros, parduotuvės viduje, pajudėjusią pardavėją... ir tada kaip tikra bėglė, birželio dienos vidury pradėjau bėgti, bet dabar ne namų kryptimi, o man pačiai nesuvokiama kryptimi, lyg mane kas trauktų, tas pats magnetas, kaip traukė artyn link to juodaplaukio Tylenio...

TAG : WHAT IT...?

Jetau, kaip seniai su Jumis mačiausi, nors praėjo savaitė, o gal ir daugiau, tačiau... aš be kūrybos, be savo tinklaraščio įrašų, kaip žmogus be jausmų, kurių negali išreikšti. Vis dažniau turiu idėjų, tačiau sunku jas įgyvendinti, ir taip kamuojuosi su kūrybine krize. Šiandien mane labai nustebino Zuikis ( Zuikio pievose apsigyvenusi zuikienė, nors visai ten ne pievos ). Taigi turiu įvykdyti šitą smagią užduotėlę, ir perleisti ją....

* Aistei
* Rugilei
* Akvilei (tinklaraščio rašytojai - "Life in Technicolor")

Kas jeigu: tau niekada nereikėtų miegoti... BET: mirtum 20 metų per anksti? Kai pagalvojus, aš tas žmogus, kur pastaruoju metu verčiasi nutrūkgalviškai, ir niekur nespėja, gal ir būtų gerai kokias dvi dienas išgyventi be miego, BET, miegas yra viskas, tad tikrai neketinu jo atsisakyti, kai retkarčiais, net neišsimiegu, tad miegas mano ir taškas. :)

Kas jeigu: visur pasaulyje būtų taika... BET: dingtų internetas apskritai kaip dalykas? Noriu taikos, kai dabar jaučiu baimę, dėl vykstančių konfliktų, ir visokių "alach abar" (atleiskit, nemoku rašyti) susisprogdinimų, tad vardan taikos, ir ramybės, kaip gera pilietė, atsisakau interneto.

Kas jeigu: turėtum magišką kilimą... BET: niekada negalėtum nuo jo nulipti? Oi, neee. Taip, fantastika vienas mano iš mėgstamiausių knygų žanrų (fantastinių filmų nemėgstu, nebent išskirtiniais atvejais), tačiau, kad skraidyt ant Aladino stebuklingojo kilimo, deja negalėčiau, nesugebėčiau, o tuo labiau neįsivaizduočiau savęs, kadangi beprotiškai bijau aukščio, tad nenorėkit manęs įsivaizduoti cypiančios.

Kas jeigu: turėtum magišką spausdintuvą, kuris spausdina tikrus pinigus... BET: turėtum visą likusį gyvenimą nešioti kiltą be kelnaičių? Net šlykštu pagalvojus, kaip nepatogu, nepadoru būtų nešiotis, o pinigai tuo atveju mažiausiai rūpėtų, tad kam dėl jų vargintis? A?

Kas jeigu: turėtum pakelį traškučių, kuriame niekada nesibaigia traškučiai... BET: tavęs niekada niekas neįsimylėtų? Turbūt meilė, vienas iš jausmų, kuris žiauriai svaigina, ir tave neša tarp debesų, tad be jos neapsieičiau, tad kam man tie traškučiai, jei prie pat maxima, galiu bet kuriuo atveju nueiti ir paprasčiausiai jų įsigyti, o meilė, ar tuo labiau simpatijų nenupirksi/papirksi tais nesibaigiančiais traškučiais...

Kas jeigu: mokėtum 3 pasirinktas užsienio kalbas... BET: pamirštum savo gimtąją kalbą? Varge, tik ne šitas klausimas, kuriuo norėčiau išsisukti galbūt, arba verta pamąstyti, bet... kadangi man lietuvių kalba super einas, tad verčiau dar įgyti daugiau žinių anglų kalboje, rusų, na ir dar pasimokyti naujos kalbos prancūzų, kuri mane nuo seniausių laikų žavėjo. P. S. Esu patriotė, bei mylinti Lietuvėlę, bet manyčiau, kad ir taip kažką siesiu su lietuvių filologija, žurnalistika, tad iki to, vertėtų pasimokyti anglų kalbos * (papildymas atsakymo, atsiprašymas, už pasirinktą variantą)



Kas jeigu: saulė šviestų tada, kai esi geros nuotaikos... BET: lytų lietus, kai tau liūdna? Man nepatinka žmonės, turintys nuolatines nuotaikų kaitas, tad ko labiausiai bijau, tai pavirsti tokia, kad viena dieną nejučia meilikaučiau su žmonėmis, o kitą dieną varyčiau ant jo, ar kaip kitaip dėl dėmesio atkreipimo šaukčiau. Ne, saulė gal ir gerai, bet tik ne lietus, kuris pastaruoju metu ir taip dažnai užsisėdėjęs žiemoje.

Kas jeigu: darbas apie kurį svajoji yra tavo... BET: atlyginimą gauni šokolado plytelėmis? Esu priklausoma nuo saldumynų, tikroji smaližė, kuri pamačius iškabą gundančios saldumynų reklamos, nueis ir nusipirks saldumynų, nesivargindama išleisti ant laisvalaikiui reikalingo sąsiuvinio. Šiaip mintis gundo, BET, aš nenoriu, kad darbe mane už pasisekimą vertintų šokoladu, tad ate, ate šokolade, renkuosi pinigus! (įspūdingai šypsosi, lyg pinigai stovėtų jai prieš nosį)*

O DABAR TU ATSAKYK Į MANO PATEIKIAMĄ KLAUSIMĄ : Kas jei Tavo mėgstama muzika niekada nesibaigtų, vos Tau panorėjus, BET... Persijungiant muzikai, Tau aptemtų akys (maždaug, kaip gautum su šluota per galvą, arba susimušus skrietų vadinamos žvaigždutės).

Laukiu atsakymų!! <3

Emilija

Gal jau užteks?!

Šiandien vargstu, o atrodo visą amžinybę, o jog mokslus galima taip pat prilyginti tai ilgai trunkančiai amžinybei... Man atsibodo. - taip apibūdinčiau savo savijautą, nuobodulį, ir nepasiekimą paimti net puodelio arbatos, kuris stovi šalia, ir žiūri. Mąsto jis apie savo likimą, aš apie savąjį. Tik jis ilsisi mąstydamas, o aš vargstu kaupdama mintis lyg skrynelėje užslėptus lobius. Ir tas vargina daug daugiau, nei nepabaigtos geografijos pratybos, ar dailės sąvokos, kurios net neturi prasmės būti peržvelgtos akies krašteliu. Ne, aš rimtai pavargau, nuo tų pamokslų mokytojų, kurios išmano mūsų gyvenimą, ir tarytum diktuoja nepaaiškinamas gyvenimo taisykles, lyg būtų šeimos narės, tos nenutylančios bobutės, burbančios koks pasaulis nedėmesingas joms, taip daro, manau tikriausiai vaidina ir mokytojos, jos elgiasi lyg mes priklausytume joms, ir vaidina, kad nesimokome, nors dedame net išnaktomis pastangas. Norėčiau protestuoti, arba išreikšti nuomonę, kurios mokytojai negerbia, negerbia, nes galvoja, kad ji vyriausybei nepriklausys, kam čia gi gaišinti brangų jų laiką, ir pertrauką, kurios metu mėgaujasi kavute. O, mes tai negalime net gėrimų pasidėti ant stalų, gi draudžiama, nes neva trukdysim mokytojo dėmesį, ar ranka išpilsim priešais sėdintį, kuris tuo metu tarytum net nejuda. Bet ne, negalima ir taškas. Taškelis. 

Šiandien man su klasiokėm besėdint, fizikos pamokos metu, (kurios net nebuvo) iškėliau sau klausimą, ir garsiai sušukau : "Norėčiau daryti protestą, kad žmonės negerbia mūsų, mokinių nuomonę". Klasiokės pradėjo diskutuoti, ir peikti mokyklinius standartus, skirstymus į mėgstamą, ir nepopuliarų, ar neišklausymus, o gal greičiausiai didelį kiekį namų darbų, kurių ne visi ir nori daryti, arba dažniausiai užima didesnę dalį laiko po pamokinės veiklos, kurios bent džiugina mano mokslo metus... Neturiu nieko blogo prieš mokyklos mokytojus, tačiau kartais nervina. Užknisa. Kai Tave lygina su niekuo, nesupranta Tavęs kaip asmenybės, ar rašinių, per daug jausmingų, kurie kartais per daug išjausti, kad suprastų standartus... 

Norėčiau, kad mokytojai daugiau suprastų mus, jog jie irgi buvo mokiniai, o tuo labiau vaikai, paaugliai. Norėčiau, kad jie gerbtų mūsų pasirinkimus, ir klaidas išmoktų nesmerkti, o suprasti, kad klaidos visad pateisinamos, ir ištaisomos. Ir... galbūt, norėčiau išmokti taip karštai nereaguoti į sakomą kritiką. 

Tuo metu plaukiau pasroviui gaudydama rankomis siūlomas progas, bet man reikėjo sparnų, man reikėjo minčių, kad galėčiau turiningai jas išnaudoti, kad pagaliau suprasčiau ko iš savęs noriu, ir ką galiu pasiekti. O, sparnai man padėtų nuskristi. Greičiau link savo svajonės... 

                              (ai čia valgyklos kampelis, kurį šiandien užfiksavau)

Su didele meile Jums, 
Emilija 

Jaukumo oazė

Tylėjau ir tyriau pasaulį, mažomis, šiek tiek siauromis akimis. Bandžiau suprasti ir skirti gėrį nuo blogio... vis ieškojau tiesos niekame, ir piešiau viską viename. Ach, kiek ironijos bandant nutapyti kuo ryškesnį paveikslą, naudojant tik juodus atspalvius, ir juose įžvelgti spalvas. Ryškesnes, aiškesnes, ir vis dėl to spalvas, matomas kiekvieno akiai. O, jog žvelgiant realistiškai tai neįmanoma...
Aš bandžiau iš Tavęs išplėšti saulę, sutramdyti lietų, ir pasiskolinti praeivių šypsenas bent... metams... tada aš tuos metus tapysiu. Tau paveikslą. Apie Tave, su Tavimi, be Tavęs, ir vėl su Tavimi, kol įgausim spalvas, ir tą vidur pamestą jaukumą. Aš piešiu, tas pačias dienas praleistas be Tavęs, bet mintyse su Tavimi, kol liausiuosi panikuoti, nes man nelengva, nelengva už dienas, kuriose trūksta jaukumo savokos,ir šilumos sklindančios kažkur, kur netoli sėdėtum... aš deja laukiu tos dienos, kai galėsiu Tave įterpti į paveikslą. Lauksiu, ir manau sapnuosiu visas paveikslo detales kur Tu stovėsi, ir ką veiksi, kopijuosiu Tavo laisvalaikį, ir jį įterpsiu tam pačiam paveikslo fone... aš stebėsiu, ir lauksiu, kol jaukumas mus nuneš link pabaigto paveikslo, nes paveikslas tai gyvenimas, o gyvenimas tai paveikslas! Piešk jį!
Su šypsena veide,
Emilija ♡

Bijau artėjančios sumaišties

Aš bijau. Rimtai. Nenumanau, kaip klostysis viskas toliau, bet nelaukiu pirmadienio. Pirmą kartą, kuo rimčiausiai norėčiau sugražinti laiką atgal, viską sustabdyti, ir mėgautis šventiniu maratonu, nes... aš baisiai prie to prisirišau, kad net neišsiritau iš super malonaus kiauto. Ir vis gi, aš bijau pirmadienio, dar ir dėl to, kad prasidės sumaištis, pyktis grįž, ir teks vadovautis protu, ar niekam tikusia šypsena. Bet... aš dar noriu pakiurksoti lovoje, pailsėti iki nuobodolio, pamiršti netikusius namų darbus, ir nesivadovati laiku. Pamiršti jį, ir mėgautis buvimu. Savęs, kitų bičiulių. Ir kodėl visas tas malonumas turi pabaigą? Kam reikia naujos, nuobodžios rutinos kuri dar labiau liūdintų. Kam reikia tų sumautų dienų, kurių dėka aš verkiu... (Jei pastebėjot man dingo nuotaika). Man reikia dar vienos itin ilgos savaitės, dar džiaugsmo akimirkų, kad nepraraščiau savęs... akimirkų, kai kalbėtum su laime, ir lauktum valandos, kada galėtum vėl su ja pasimatyti. Aš išsiliejau. Nepajėgiau viską palikti savyje, susikaupus per dvi valandas, tiesiog turėjui atsiverti, nes vien tik pagalvojus apie mokyklą, vimdo. Mintys vimdo. Prisiminimai, kuriuos norėčiau suguldyti į kapines, jog prisiminimų kapinės egzistuoja, tiesa? Jei ne, aš jas įkursiu, ir dedikuosiu mokyklos vardan. Jei atvirai, mane žlugdo mokslai, kurių bus apstu dėl susikaupusių namų darbų, ir negalėsiu skirti laisvalaikio malonumams, nebent laukdama savaitgalių, kurie tarytum praskrenda... ech, norėčiau, kad praskristų ir mokslo metai, norėčiau mėgautis vasaros jaunatviškumu ir laisve! Tuo ir baigiu, savo sapaliones apie baimę, kuri neužilgo nieko nelaukiama ateis!

Iki brangieji,
Emilija ♡

Saulės paieška

Pro mano užuolaidas skverbėsi negailestingi saulės spinduliai, suteikę rytdienai trupinėlį laimės. Tik šie ne amžini. Spinduliai, kaskart pasislepia, ir kai pasiduodu beieškanti, jie išlenda. Štai, kaip šie su manimi žaidžia. Jie erzina mane, kaip mažą šunytį, nesuvokiantį kur po galais, dingsta pasaulio šviesa - saulė. Taip diena, iš dienos mane keldavo saulė, arba jos spinduliai. Ir, žinot ką, kodėl ji beldėsi į mano langą, mano kambario erdvę, kai tuo metu kuo laisviausiai galėjo gelbėtis kaimyno langais. Bet ne, saulė turėjo paslaptį, kurią neva man reikėjo tučtuojau įminti, bet... aš negaudysiu jos, kaip tas pats mažas šuniukas, ar žaidimų ištroškęs vaikas.
Suvokiau, tik po kiek laiko, kodėl ši negailestingoji mane kelia ankščiausiai, (meluoju, ne taip ir anksti) nes mano erdvėje, manyje verda laimė. Aš tas žmogutis, kuris žiauriai pozityvus, ir nekantrauja naujų veiklų, pažinčių, ar kūrybos erdvių. Taigi, ne kas kitas šviečia laimės spindulėlius, o aš. Aš šviečiu kitiems, arba tai pačiai saulei, nes ši rado sielos draugę. Mane. Dabar suvokiu, kodėl kasryt ji manęs laukia, kad tik pramerkčiau akis, ir duočiau ženklą, kad vėl pabudau. Tai saulė manyje kažką rado, kad prisirišo. Saulė, kaip ir kiekvienas žmogus ieško pasaulyje laimės... Arba ji rado, arba ketina ieškoti. Gal kitais tapsite Jūs?
Su šypsena veide,
Emilija ♡

Laiškas skaitytojui ir tinklaraščiui metų proga

Mielas, skaitytojau,
Ech, kaip greitai bėga laikas, bejėgiškai mojuodamas įvairiais metų laikais, kurie atrodo praneša naują pradžią, palikdama praeitį su tuščiomis nuoskaudomis, ir vis gi metai bėga, bėga ir mėnesiai, kurie akyse tirpsta, kaip, kad ledai nespėti suvalgyti... ir štai, sulaukiau tos dienos, kai galiu pasidžiaugti savo tinklaraščio egzistavimu. Tvirtai jis jaučia pagrindą, tvirtai jaučiuos ir aš. Kūryboje plečiuosi, kaip nepažįstamųjų akiratyje, vis daugiau pažinodama asmenybių, o čionais savo galimybių kurti, suvokti, pažinti.
Pripažinsiu, kai pirmą kartą susidūriau su mintimi kurti, bijojau, jog šis tinklaraštis neišbus nė dviejų gerų mėnesių, bijojau savo kūrybą pateiki kitiems, išgirsti dvipusių, skirtingų nuomonių, o dar kai blaškiausi dėl dizaino... tai maniau, kad pražusiu tarp patyrusių jaunųjų rašytojų, ir jų gabumų. Bet kaip ir man, tereikėjo stumtelėjimo priekin, kad nesuabejočiau savo pasirinkimu, siekčiau tolesnių rezultatų, ir vis gi man pavyko. Pavyko tobulėti, kaip asmenybei, mąstymui, ir supratau, kad nesu tas kas esu, kai sugebėjau kurdama atrasti ir save. Tikrąjį "aš". Metams prabėgant jaučiau didelį pasistūmėjimą priekin, kūrybos sritį, ir ieškojimą savęs, nes vis gi radus dalelę, ieškau antrosios, kad suvokčiau save, asmenybę. Metai prabėgo, tiek kalendoriniai, tiek kūrybos, ir aš supratau, ir neklydau jog nulipdžiau savo prieglobstį, savo tinklaraštį, į kurį galiu atsiremti, kai blogai išjausti, pasiguosti, kai gerai mėgautis tomis dienomis, bet negalėčiau to daryti, jei nebūtų Jūsų, tiek šeimos palaikymo, tiek draugų ar skaitytojų. Manau, Jūs esat mano sektini pavyzdžiai, tie žmonės kuriais tikiu ir pasitikėjau, galėjau paklausti nuomonės, ir jų žodžiuose galėjai išgirsti tiesos, tikrumo. Aš, už viską Jums brangieji dėkoju, už skleidžiamą pozityvą, pastūmėjimą, komentarus, įkvėpimą, ir egzistavimą, kaip, kad egzistuoja šis nežemiškas tinklaraštis vienerius metus.
Taip pat norėčiau padėkoti, dizaino autorei Dovilei Dalmantaitei, kurios dėka šis tinklaraštis įkvėpė, suteikė prasmę, ir spalvingumą, kalbą vaizdu. Ačiū, mieloji!
Aš vis dar negaliu patikėti, kiek daug dėmesio, ir palaikymo sulaukiau, nors kuklus sekėjų skaičius, bet yra dar daugelis slaptų skaitytojų. Ačiū, ir Jiems!
Norėčiau, kad dar vieni metai kūrybos kelyje atneštų ryžto, įkvėpimo, kantrybės belaukiant įkvėpimo mūzos, ir gerų akimirkų! #Metai #jėėė

Su meile, mielieji,
Emilija! ♡♡