Raidės

Žvelgiu į juodus nagus - dažytus, pirštus kurie liečia mažus klavišus, klavišus kurie spragsi skleisdami garsą, aš tarytum juos užkalbu, kad šie nesiskųstų, ir ištvertų bent valandai parašydami žodžius išspaustus kompiuterio ekrano lape... O ką aš daryčiau jai puoščiausi ekrane? Jei žavėčiau kitus, arba kaip tik erzinčiau. Būčiau neutraliausia raide... Užsispyrusia ir sunkiausiai tariama, gal koks heroglifas, o gal net viena iš lietuviškųjų raidžių tarkim h, ar f - kurios man ir dabar kliudo lietuvių kalboje... Ne, aš nešnypščiau, ar aikčiočiau, verčiau būčiau abėcėlės viduryje pati sunkiausia... Patiktų kitiems būti kliūtimi ir viena iš jų ne itin patraukliausia, tačiau norėčiau ir papypsinti būdama p raide, o gal net m, jog šioji raidė reiškia man labai du brangius žodžius : Mama ir meilė! Gražiausieji be tėvo ir tėvynės... 

Raidės kaip ir žodžiai, tik jų pagalba galime susikalbėti...

Ištikimai Jums, Emilija 

Kartais užtenka ir tylos...

Jau savaitė kaip nerašiau nieko... Net į rankas nepasiėmiau knygos! Ankščiau neištverdavau be rašymo, ir kaulindavau laiko, kad šis sustotų minutėlėj ir bent leistų atsikvėpti, o dabar tiesiog slenku su laiku ir laukiu kada pagaliau galėsiu vėl įsitaisyti lovoje ir gerti karštą arbatą, o ant spintelės gulint knygai ja grožėtis, o paskiau atsiverti ir įnikus skaityti... 

Tačiau dabar nieko nebeliko tik laikas, ir sąsviniuose prirašyti begalę namų darbų... 

O, kad neslinkčiau su laiku (nors negalvokit, kad pas mane nieko nevyksta, tiesiog šis pirmas pavasario mėnuo, nei įkvėpimo šaltinis, nei gyvybės, kurioje tiesiog spinduliuočiau)

visad skaitau frazes, kurios priverčia ne tik susimąstyti, bet ir pabūti to autoriaus kailyje..

Laukiu vakaro, kada galėsiu važiuoti į teatrą, ir smagiai pavaidinti, o prieš tai pasmaguriauti spurgų! :)

Emilija

Pasaka

Barškant pirštais į palangę mažoji kilmingoji, varstė žvilgsniais praeivius... Kadangi ji nebuvo arti jų, tai galėjo neerzinamai vartyti akis ir čepsėti putlutėm lūpom. Lūpos kaip ir akys buvo mėlynos, išdažytos kreidutėm kurias gavo dovanų išplaunant indus...  Tačiau kai mažoji žvilgtelėjo pro petį jos mėlynos lūpos susitraukė, o akys išgąsdingai pradėjo žvalgytis po kambarį...  Mergaitė išvydo ne ką kitą kaip tik angelą niūniuojantį ir keliantį balsą kaip ir melodiją. Mergaitei staigiai nušokus nuo palangės, angelas apsisuko lyg būtų ant scenos ir žvaliai žvilgtelėjo lango pusėn, kur stovėjo mažoji...

Minutę taip ir tęsėsi abiejų žvilgsnių kova, kol mažoji nuleido mėlynas akis... 

- Majus. - prisistatė angelas ir nuoširdžiai kilstelėjo ore ranką. 

- Kornelija. Mažoji Kornelija. - atsakė mergaitė, panašiu gestu kilstelėjusi taip pat ranką.

- Ta pati, kuri šaipėsi iš žmonių, vos jiems praėjus. - paklausė angelas, kilstelėjęs baltutėlį, neegzistuojantį antakį.

Mergaitė droviai šyptelėjo, teko prisipažinti garbiam svečiui kuris kartą iš karto aplanko...

- Tenka ir dažnai pasišaipyti.

Angelas mirktelėjo ir įdėmiai nužvelgė kambario savininkę... Jis būtų grįžęs į dangaus platybęs, tik, kad geraširdiška širdis neleido pasiduoti...

- O tu pabandyk. Pabandyk į žmonęs žiūrėti kaip į draugus... Nesityčiok, nesielgk taip lyg būtum turtingiausia iš visų, tai tik parodo žmogaus silpnybę, godumą... Gal būdama maža, nesuprasi, tačiau...

Angelo sparnai pakilo, užuolaidos pakilo lyg sukūrys, ir nespėjus angelui pabaigti sakinio, šioji užuolaida įsiurbė dangaus svečią...

Mergaitei tik teliko stovėti, be amo, tačiau jos rankų pirštai jautė glostamą vėjelį, kuris tarytum ore raižė žodžius... 

O, žmonės kurie matė plevėsuojančias užuolaidas, tik teliko mįslė, kas tokio įvyko jos kambaryje, kad ji visą likusį vakarą nebeįžeidinėjo žmonių...

Su meile, Emilija :)

Tą kartą aplankė balandis...

Mintyse skraido balandžiai, nesuprantu kuo jie čia dėti, tačiau širdimi jaučiu jų sparnus, nematomus ir plasdančius kažkur viršum mano galvos... Noriu išvysti sparnus, nei surūgusius veidus... Noriu, tačiau fantazija išsekusi, kad skraidintų mane savo laivais... 

Klausau lyriškų, jausmingų dainų ir vistiek įkyriai spaudinėju telefono klaviatūrą, kad kartotų dainą. "Neveltui Emilija, kai nori kažko, tai nors ir kalnus nuverstų." - girdžiu bedraklasių šauksmus. Nors ausinės kilnojasi, ir nori pailsėti vistiek išgirstu žodžius, nusišypsau sau ir užsimerkiu. 

Nors ir bus technologijų pamoka, darbo į rankas nenoriu imti, kad ir pertrauka. Tarytum skrendu su balandžiais, muzika, kurią parsiųntė draugė ir su lyriškais žodžiais, kurių ne visados suprantu! 

Pasigirsiu, tik neseniai nusipirkau ausinęs (mat buvau senąsias pametus, o vis neprisiruošdavau nusipirkti naujųjų), tad visur po ranka nešuosi ausinių, kartais įsikišu į ausis net ir negrojančias... Atsimenu, kaip šiandien nuskambėjus skambučiui taip ir likau su įkištomis ausinėmis kurios net negrojo, tačiau mokytojas laidė piktus žvilgsnius, tik pamokos galui artėjant supratau kodėl... :)

Rašydama, kad ausis pailsinčiau, įsijungiau kompiuteryje grojaraštį... 

Nenustebkit jei pavadinimo nesupratote, tačiau jis man taip patiko, kad net temai neatitinkantis... 

Su meile, Emilija :)

Kovo 11 - toji

Melsvi debesys dengia saulės spindulius, kurie krenta ant trispalvės vėliavos... Iškabinta, šiek tiek nublukusi, tačiau svarbiausia laisva vėliava plėvesuoja tarytum išdidžiai puošdama nykią mūsų gatvelę...
Debesys niaukiasi, tačiau užsispyrę saulės spinduliai užgožia tamsius debesis... 
Mąstau tylėdama, ir klausydamasi antrame plane begrojančių tautiškų dainų. Kuo turėčiau būti dėkinga Lietuvai išauginusiai mane? Gamtos grožiu, saule, ąžuolais, keliais kurie nubluko, tačiau paliko praeities pėdsakus... Už tai, kad išsikovojome laisvę, laisvę kuri skrieja šiomis dienomis laisvomis gatvėmis... Už kalbą, kuri begalo graži... Smagu žinoti, kad ją nori mokytis ir atvažiavę kitataučiai, stengiasi tobulinti žinias čia Lietuvėlėje, taip pat ir pažinti žaliąją šalį, kurioje apstu žalios spalvos...
Šiandien sėdėdama kambaryje stebiu praskrendančius paukščius, beskubančius žmonės kurie net nesustoja akimirkai pasigrožėti laisva šalimi, plėvesuojančiomis vėliavomis... 
Tačiau tarp tos pilkos masės buvau ir aš, bet bėgant laikui supratau, kad ne vien reik skubėti, ir galvoti apie dienos pabaigą bet ir įžvelgti joje grožį slypintį labai giliai... 
DIDELIS AČIŪ Lietuvai, už tai, kad galiu laisvai ir nevaržomai kalbėti, ir reikšti nuomonę... 
Tad sustokime ir įžvelkime tautiškumą, stiprybę, ir plėvesuojančias vėliavas... O kol kas su Nepriklausomybės diena! Ačiū, Tau Lietuva :)

Su meile, Emilija

Nebylios svajonės

Krentant saulės spinduliams kurie glostė man veidą, ir kuteno įraudusius žandus, klausiausi tylos...

Klausiausi ir krebždenau klavišais ieškodama juose trupinėlių (o jei nesurasdavau rašydavau toliau...)

Tačiau ne jie man buvo svarbiausi, o svajonės, kurios šiuo metu byra į šipulius lyg veidrodžio šukės... Ne todėl, kad nesiekiu tikslų, tačiau bėgant laikui nežinau ko mano siela nori... Kalbu ir apie profesiją (nors dar man mokytis reik penkis metus)... Tačiau apmąstyti irgi neprošal būtų. Kuo, kaip ir ką panaudosiu ateityje? Su kuo siesiu profesiją, svajones, hobius visus sudėjus? Ar ne bus taip, kad užaugus pasirinksiu ne tą kryptį? 

Tačiau atidūstu, dabar pats metas mėgautis pavasariu, gaiviu oru, o norint siekti tikslų reikia nebijoti žengti žingsnį priekin... O jei ir svajonės byrės į šipulius, tai neleisk joms sudužti, o mėgink klijuoti lyg dėlionę, ir mėgaukis gražiu vaizdu...

O čia matote paveikslėlį, kuris man šiek tiek primena svajonės tikslą... Niekada nereikia sustoti, kad ir kaip būtų sunku ar nelengva... 

Dar kartą atsidūstu ir nusišypsau saulei, kuri kviečia mane išeiti laukan! 

Su meile, Emilija 

Laikas skirtas jai...

Atsidūstu nuo sunkios savaitės. Tiek buvau užimta, kad neradau laiko knygoms. Pasaulis kuris kiekvieną kartą iš naujo atgimsta, vos tik mums prisilietus... Net ir dabar berašydama žvilgteliu į knygos viršelį, įsitikindama ar ji nedingo, nors aišku kur ji dings, jog kojų neturi... Nors gal... Nenustebčiau jai per kūčių naktį, ir knygos išriedėtų pastebėti krintančio sniego! Ak, kaip gera turėti prigrūstą knygų lentyną, kurią kaskart papildau iš bibliotekos parneštomis knygomis... 
Šikart skaitau knygą pirktą iš knygų mugės "Tamsa kuri prabudo". Tai istorija apie mergaitę Jorę Amarilę, kuri atrodo nieko neišsiskirianti iš kitų jos amžiaus vaikų, tačiau kas taip mano klysta! Nors pradžioje aš ir taip maniau... Tačiau ji yra šiek tiek užsisklendus, gyvenanti savo paslaptingame pasauly, turinti tik mamą ir žiurkėną, kuris miega diena iš dienos. Jorė neturi nei draugų, nei be mamos kitų artimųjų. Mergaitė tik nori įminti jos galvoje gluminančią paslaptį, kuo ji dažnai bando išsikraustyti su mama? Kodėl jos vis slapstosi? Ir kas iš tiesų dedasi pastarosiomis dienomis? Viskas prasideda kai Jorė einanti namo pamato mergaitę su rožiniu paltu, vedžiojantį šunį... 
Nepažįstamos mergaitės paslaptingumas patraukia Jorės dėmesį, tačiau ar tikrai ji yra viena iš seklių? Tačiau visi atsakymai slypi pasaulyje, kuriame ji net neįsivaizdavo atsidurianti. Tai įtraukianti ir tikrai nepaprasta knyga. Nesu skaičius šios autorės knygų, tačiau jau vien nuo šios knygos, norisi susipažinti ir su kitomis autorės knygomis...
Neutrali, mistiška, gyvenimiška ir neabejinga knyga, kuri patrauks jau vien iš viršelio, o vėliau sužavės jus ir savo stiliumi Jūsų širdis...

Su meile, Emilija! :)

P.S. O pabaigai, daina kuri užliūliuos...

Pantomimika mumyse

Rymaujant alkūnėmis į palangę, apšviestą saulės, susimąsčiau kaip gera šokti mums nekalbant, klausytis tylos ir skleidžiamos muzikos, viską perteikti judesiais, besiveržiančiais mumyse... 
Įžengus judesių mokytojai, nekantriai nusišypsojau, gniauždama rankas... Vos tik jai pakomandavus mums susigalvoti ėjimo greitį, bei patį ėjimo stilių (pavyzdžiui : kampuotai, banguotai ir t.t.) bei situaciją, dėl ko šitaip vaikštome, iškart pradėjo plūsti mintys, tarytum vėjo greitumu... 
Atskleisiu, ėjau kampuotai, kaip kvadratas, negreitai, tarytum ieškodama ant žemės išmėtytų karolių... Antroji užduotis, buvo paprastesnė, susigalvoti daiktą, į kurį dėsimę įvairiausius apčiuopiamus dalykus... Sugalvojau turinti kibirą, į kurį dedu obuolius, krintančius nuo įsivaizduojamų liaunų medžio šakų, obuoliai būtų skirti pyragui apie kurį svajojau ištisą valandą! Vėliau turėjome įsikūnyti, įsivaizduoti, kad gimstame, tačiau tampame tai gyviu, paukščiu, katinu, tik ne žmogumi...
Iškart sugalvojau, gimti paukščiu, ir rodyti laisvo, niekam nepriklausomo ir plevėsuojančiu sparnais... Galiausiai užsiėmimo pabaigai, žiūrėjome pantomimo šokį, išreikštą tik judesiais... Visiškai be žodžių, tik muzika, ir kūnas... Tik kūnas, ir muzika! Tyra, gražu, ir klasiška...
Ši diena, nors ir seniai žiūrėjau pantomimiką, išmokė naujos patirties, kurią tikrai žadu panaudoti ateityje, o pabaigai kviečiu pasižiūrėti dvejus pantomimikos filmukus, skirtingų amžių, ir skirtingų situacijų... Tikrai nusijuoksite :)
Su meile, ir šokiu Emilija :)

\

Rašytojų diena

Spaudžiu dešinę tiem kurie nenustoja kurti ir rašo net miegodami - tai rašytojai! Taip norėčiau ką nors gražaus parašyti, tačiau išlemenu tik sveikinu... Dažniausiai man taip ir būna, kai norisi pasakyti kažką ypatingo, pasakai nieko... Koks sarkazmas...
Tačiau susikaupus ir mintis atpalaidavus galiu pasakyti, kad labai didžiuojuosi rašytojais, dėkoju jiems, kad jie netingi ir kruopščiai rašo, bei pagaliau išspausdina knygas, kurios praturtina mūsų žinias, suteikia fantazijos kurios mums reikia rašiniams ar visokio plauko rašysenai...
Uhhh! Sveikinu, jaunieji blog'o autoriai, bei rašytojai... Linkiu nesustoti kurti! 
Su meile, Emilija