Mintys lyg dėlionės

Lietaus lašai krito, lyg ašaros nuo vaiko veido... Švelniai, ritmingai, ir neįprastai riedėjo dangaus ašaros. Įsisupau, kad galėčiau pajusti patalų šilumą, mintyse siekiau kavos puodelio ir knygos, kuri gulėjo lentynoje, tyliai dūsaudama iš nuovargio, ir nemigos... Ramiai mąsčiau apie dabartį, ir ateitį, ateitį prasidedančią nuo rugsėjo mėnesio, naujų mokslų metų, ir iš smalsumo degte degančio. Pro debesis išryškėjo saulės spindulėliai, papildę Žemę šiluma. Rudeniška šiluma. Ir lyg prieš akis išvystu bekrentančius rudens lapus, margaspalvius, kurie tiesiog taip susibendraudavo su manaisiais batais, kad šie visi į namus grįždavo aplipę lapais. Atsimenu, kai bėgdavau iš kiemo norėdama džiaugtis rudenišku oru, pabėgti nuo prasidedančios rutinos, namų darbų, ir abejingų žvilgsnių pro langą, į kurį dėbsodavau lyg į begalinį stebuklą... Skėčio man nereikėdavo, norint apsisaugoti nuo lietaus, mat jis man labiau patikdavo, nei vasarą.

Klausantis atnaujinto grojaraščio, kiekviena daina primindavo kokį nors nuotykį, kokią nors vasaros dieną, dieną kuri baigdavosi žiūrėjimu į žvaigždes... Ir po truputį suprantu, kad neteisingai vasarą išvadinau nuobodžia. Jaunimo dienos Alytuje, vasaros šventė, draugių susitikimai, (daugybę jų buvo) poilsis, Trakai, Ikea, svečiai, kinas, Druskininkai, Šventojii... Įkvėpimas, kiekvieno vasaros mėnesio žurnalų laukimai, skaitymas, rašymas... O, jetau vardinčiau be paliovos, ir tai būtų įprastinė pasaka be galo, tik ne apie bobutes, o apie Emilijos nuotykius :D

„Raukšlės tik įrodo, kad daug šypsojotės“ Gyvenimas susideda iš džiaugsmo, nors netrūksta blogio sėklų, kurios pamažu nyksta, kai gėris įsisupa kiekvieno žmogaus širdyje, pamažu padarydamas jį laimingu, taip žmogus užmiršta, kas iki tol buvo blogis...

Svajotoja Emilija

Knygos apžvalga

Ar pažįstat tą jausmą, kai skaitant knygą susilieji su pagrindine knygos heroje, kuriai galbūt nesiseka, stengiasi išlikti rami, ir nepulti į paniką, ir pabandyti nors kartą žvelgti į gyvenimą su humoru... ( Iš tikrųjų aš visada įsijaučiu visose skaitomose knygose, nebent tose kuriose nevyksta nieko įdomaus, ir pasakojimas bei įvykiai aprašomi itin nuobodžiai). Tačiau ši knyga kurią šiuo metu skaitau ( Holly Smale "Moksliukė"), prikaustė nuo pat pirmo paėmimo į rankas, kai ją įsigijau. 

Harieta - penkiolikmetė (ne vienmetės esam), kuri yra moksliukė patyrusi ir dar išgyvenanti patyčias, dėl didelio ir galbūt per didelio jos intelekto lygio. Tačiau visi jos patiriami skausmai, ar patyčios pateikiamos su humoru, kurio čia netrūksta, ir tiems kas žiūri į gyvenimą su dalele ar gausumu humoru, tikrai ši knyga patiks! Tačiau ateina diena kai viskas pasikeičia ir nelauktas stebuklas atsisuka prieš pačią Harietą, kuris gali pakeisti jos rutinišką, ir nelemtą gyvenimą... tampant modeliu! Tačiau viskas nesibaigia ar neprasideda laimingomis akimirkomis, pabaigomis, nes kiekvienas stebuklas, užuomina turi ir keblumų, o čia viena iš jų, kadangi Harietos geriausioji ir vienintelė draugė Nata svajoja nuo mažumės tapti modeliu... 

Tačiau reikia pridurti, kad Harieta VISAI nenutuokia apie madą, kas ji, o labiausiai ja nesidomi, ir net neturi mados pojūčio... Jai teks nemažai pastangų (nes ir taip darosi aišku), norint tapti visų dievinamai, ir pakeisti didžiausios priešės Aleksos požiūrį moksliukę... 

Nors mes su Harieta skirtingos, tačiau požiūriai, ir kai kurie mąstymai sutampa. Išgyvename paauglystės laikotarpį, ir suprantame gyvenimo prasmę, pasitelkiant humoru :) Padarius skaitymo pertraukėlę, tik dar labiau ir smalsiau pasidaro kas bus toliau, kaip Harieta susidoros su jai užgriūvančiomis problemomis, ir kartais pradžiuginančiomis naujienomis! Bėgu skaityti 37 skyrių (142 psl.), kurie yra beprotiškai trumpi, ir lengvai įkandami! 

Perskaičius būtinai aprašysiu visą šios knygos aprašymą! ;)
Čiau, 
Emilija 

Pamąstymai!

Einant nežinioj, 

Girdžiu likimą kuždant.

Laikas bėga, 

O Tavo balsas virtęs muzika, 

Groja mano galvoje...

Kas brangiau laikas ar meilė nežinioje?! Nenuvaldomas noras skristi, ar jaustis bejėgei savo mintyse, kurių neįmanoma sustabdyti... Kas jei balsas iš dainos, ne tik guodžia ar ramina, bet supainioja mintis... Kas jei daugtaškiai man taip patinka, nors jų kartais net nereikia, norint užbaigti sakiniui ar tekstui! Kas jei rudens atėjimas sukels tik painiavą mintyse, savi taps svetimais, o svetimi savais. Kas jei sapnas malonesnis nei realybė?! Kas jei... 

"Ir aš skęstuuu, gęstuu, nebegaliuu pakeist ką jaučiu..." - Monika Linkytė "Skęstu".

Su meile, Emilija 

Pasaka skirta mamai gimtadienio proga

Kiekvieną vakarą Ji kabėdavo virš debesų, tenais aukštai kur net nepasiekdavo lėktuvai... Jos susirūpinęs veidukas žvelgdavo žemyn, į Žemę, kurioje nuolat vykdavo veiksmas. Kartą Žvaigždė nusprendė be niekeno pagalbos (dangaus valdovų) nuskristi į Žemę, pasiversti žmogumi ir pabuvoti tris dienas, mat danguje tai reikštų vieną naktį... Kai Žvaigždė rugpjūčio mėnesį nukrito, žmonės matė arba girdėję nustebo, kadangi per šimtą metų nė karto nematė tokio didelio dangaus kūno krentant... Žvaigždės tai nė kiek nesutrikdė, Ji ir rinkosi sudėtingesnį planą, kad planetos žmonės nieko neįtartų. Žvaigždės kūnas Žemėje nepastebimai pasikeitė! Ji tapo daug tvirtesnė, jaunesnė, ir turinti žmogui būdingas rankas bei kojas! Krentantys Žvaigždės plaukai siekė Žemę. Švelnūs, ir nežemiškai šviesūs plaukai vijosi melsvą, išmargintą Žvaigždės suknelę... Didelės ir melsvos akys vis pažvelgdavo į seseris, tenais likusias žvaigždes. Tačiau balsas širdyje tyliai padrąsindavo eiti priekin. 

Visą naktį Žvaigždei teko klajoti po neaprėpiamus miestelius, kol galiausiai rado pastogę - miške glūdintį namelį, kurį buvo apsiviję medžių šakos... Žvaigždė nė kiek neabejodama liko gyventi jai apribotą laiką, neišeidama laukan, bei valgydama dangaus užsilikusį maistą. Tačiau žmonių kalbos netilo, kiekvienas spėliodavo kas namelyje gyvena, bei saistydavo tai su dangaus nukritusiu kūnu. Nė vienas miestelyje gyvenusių žmonių, nedrįsdavo vakarais pasekti klajojantį ir tenais gyvenantį padarą. Vieni paistė mitus jog ten tūno vaiduokliai klajojantys miškuose, kiti - jog tenais gyvena ištroškę žmonių kraujo vampyrai, o treti manė - į žmogaus kūną pasivertęs padaras... Mįslės, ir mitai netilo, kol paskutiniąją dieną laukan į turgų iškeliavo Žvaigždė. Šįkart Ji pasipuošė Saulės dovanota suknele, Mėnulio įsigytus segtukus plaukams, bei Vandenyno kurpaites... Turguje buvę pardavėjai ir pirkėjai, akimis vis nužvelgdavo nepažįstamąją. Jie net mėgino sekti iš kur toji, ir kas per viena klajojanti, tačiau Žvaigždė nutuokė jog per smalsumą atvykdama į Žemę, gali ir nukentėti, tad jos balsui kuždant širdyje pasilikti ir pati Žvaigždė juo suabejodavo... 

Paskutinį vakarą jai stebint seses danguje, Ji sukuždėdavo, atsidusdavo, ir taip dešimt sykių, kol galiausiai išaušus vidurnakčiui toji pavirto dulkelėmis, o jos rankose buvę segtukai - deimantais virto... " Aš žinau, kad troškau likti amžinai Žemėje, tačiau norint pasiaukoti kartais reikia padaryti tai ko galbūt niekad neišdrįstum jei ne pasirinkimai. Aš tapsiu dulke, kad galėčiau artimiau pažinti Žemę, kad galėčiau klajoti niekeno nedrausmindama, o mano dovanos virs žmonių įrankiais - deimantais, kurie lies ir trinsis žmonių rankose, bet bus neįkainojami ir ne kiekvienam įperkami..." - virsdama dulke ištarė Žvaigždė.

Gimtadienio proga šią pasaką skiriu Mamai!! 

Dar kartą su gimtadieniu, Mamyte :) 

Žvaigždėto vakaro Jums linki, Emilija 

Slogios mintys apie mokyklą

Dangaus mėlynumas mane migdo. Migdo kaip ateinantys lietaus lašai, kurie žutbūt nori pasirodyti, sugadinti dieną, nesvarbu, kad nuo karščio svaigsta galva. Galva kurią tempiu, nešu ant pečių, kaip arbūzą, kopūstą... Ir tuo pačiu metu prisimenu mokslus. Varginančią geografiją, pilkąsias pratybas, ir.. visų nekenčiamą matematiką. 

Lietui vos, vos lyjant slogios mintys kirba galvoje. Kaip aš atrodysiu rugsėjo pirmają? Kaip seksis mokslai? Ar šie pusmečiai pakylės iki dešimt? (Anie buvo lygiai devyni) Ateis naujokų? Ar keisis mokytojos/mokytojai? Tos pačios varginančios rugpjūčio mintys mane varo iš proto... Nauji sąsviuniai, kūno kultūros numestas krepšys, langelių pasaulis kurių paraštėse peskiosiu gėlytęs, juodraštis ne tam, kad skaičiuočiau uždavinius, o paišalynėms, klasės nuotraukos, kuriose visi klasiokai save peikia, linksmos lietuvių pamokos, rašiniai kurių nieks nekenčia, o aš dievinu... Juodos ausinės, skleidžiančios spalvotas dainas, rėkaujantys bernai, kurie trukdo susikaupti :) Skambutis, kuris pats keiščiausias, kadangi tai dainos populiarios! Biblioteka, kurioje malonu sėdėt ant palangės, valgykla kvepianti dešrelėmis, pusryčiai - du šaukštai košės, budėjimas ir juokas tramdyti pradinukus, švarkai kurie linksmina, o kartais nervuoja, ir kepyklėlės maistas valgymo metu...

Ech, taip užvedė mokyklos prisiminimai, jog tie vaikščiojimai koridoriais, nuobodūs arba labai linksmi namų darbai, tai tiesiog smulkmenos kurios vis giliau lenda ir lieka tūnoti mano galvoje... Ech, rugsėjis!

Su meile, Emilija 

Meilės įkvėpta

Po žvaigždėtu dangumi, tamsos apgautu žybsinčios žvaigždės rodo man kelią. Kelią į nežinią. Į ateitį. Troškimą mylėti, pajusti. Nematomos gijos juosia mano galvą, lyg vienintelį gyvą sutvėrimą... Sapnai buvę mano mintyse - išnyko, kaip ir praeitis, kad ir kokia ji bus neįkainojama. Garbanotos mintys veja šalin juodąsias. Garbanotos ir spalvotos, lyg dovanotos dangaus kuriame skraido Tavieji sparnai.
- Kaip supranti meilę? - paklausiau nedrąsiai mėnulio.
- Didelę, ir neblėstančią. - atsakė šis nerasdamas vietos danguje.
- Galima apkabinti rankomis? 
- Jei tik mokėsi džiaugtis.
Patylėjau, nerasdama vietos kėdėje, muisčiausi lyg norėdama išgirsti aiškesnį atsakymą.
- Kas yra? 
- Paaiškink, kodėl žmonės nesidžiaugi tuo ką turi. Panosėje. Čia žemėje. - karštai tvirtinau jam.
- Na čia jau jų problema, aš tik žvaigždžių palydovas, aš tik naktį stebiu meilės apgaubtus žmones. 
- Stebi? 
- Ilgai ir nuobodžiai. - nusijuokdamas mėnulis užgavo žvaigždelę, kuri ėmė ir nukrito. Staigiai, net nespėjus mirktelti. 
- Sugalvojai norą? 
- Juokeisi tik dėl to? - paklausiau nustebus.
- Norėjau, kad sugalvotum norą, kad atsakytum į daugelį Tavo galvoje kylančių klausimų. 
Tačiau man užsimerkus, jų tik dar padaugėjo. Gausėjo, nepalikdamos vietos dainai kurią klausiausi.
Taip ir norėjosi pažinti tai ko nepažinojau, atsakyti į tai ko pati atsakymo nerasdavau, ir suprasti tai ką laikiau bereikšmiu... Kas iš tų žodžių kai jie neturi prasmės? Kas iš pasaulio, jei jame nėra mūsų? Kas jei aš pasiklysiu Tavajame pasaulyje nerasdama savojo? Kas jei garbanotos mintys neturės pabaigos? Kas jei mes žengsime kartu, bet nerasdami kelio atgal? Kas? Jei...

Su meile, Emilija 

Rugpjūčio drugelis

Lengvas vėjelis glostė vienišo drugelio sparnus. Šie buvo išdažyti mėgstamomis paletės spalvomis.. Ryškūs ir dideli, taip galėtum apibūdinti šio vienišiaus sparnus. Mėgaudamasi tyliu burzgesiu ir saulės spindulėliais, drugelis tai šen tai ten skraidė man nematant... Tarp levandų šakelių pasislėpę matėsi jo sparnai, kurie karts nuo karto sujudėdavo... Saulė kepino kiek galėdama, lepindama lietaus nuvargusią žemelę. Kiekvienas dirbo darbelį, pradedant nuo žiogo svirpimų baigiant petunijų augimu! Saulė ir vėsus vėjelis glostė ir lepino kiekvieną išsiilgusį karštų, vasariškų dienų... Atsimenu, dar visai neseniai su drauge kalbėjome ir diskutavome apie jaučiamą rudens atėjimą, ir orą kuris visai nepanašus į vasariškas dieneles. Tik ant tų žodžių sukrusdavom, ir nutylėdavome nostalgiškai įkvėpdamos prisiminimų pačioje vasaros pradžioje, kurioje netrūko šiltų dienų ir gamtos pražydusio grožio.

Vitrinose nemažai laiko skirdavau apžiūrinėdama įvairaus stiliaus sukneles. Gražiausias, įvairiausių raštų, išmargintos gėlių, drugelių raštais. O vos prisiminus savo spintoje esančias sukneles, nuliūsdavau, tačiau prarasdama viltį žinojau, kad nė vienos iš jų nereikės, žiūrint orų prognozes. Ir štai netikėti, nelaukti, ir svarbiausia išlaukti orai sugrįžo! Nereik nei Turkijų, Graikijų.. Ir čia kaip tame užsienyje smagu, šiltas oras, kaitinanti saulė, ir neaprėpiama jūra. Nors lėk prie jūros! Svarbiausia tokiam orui esant nepamiršti pasiimti geros nuotaikos :) Taip mano mintims besirutuliojant ant piršto pasipuošė nematytas "žiedas", plazdantis, ryškus, dailus! Man bemąstant tarp levandų išdrįsęs pasirodyti drugelis nusprendė keisti planus ir susirasti draugiją! Chi, chi :)

Su nauja vasaros pradžia, 

Emilija