Vasaros jutimas

Ant supynių suposi Ji. Apšviesta naujais, pasipuošusiais saulės spinduliais. Gelsva, gėlėta suknelė juosė permatomą ir lieknutį kūną, pro kurį skverbėsi šviesa... Plačiais rankų mostais Ji kabinosi viršun, norėdama pasiekti debesies kraštą, ir pakilti su besileidžiančia Geguže. 

Toji dama turėjo geltonus, saulės nubučiuotus plaukus, tačiau vaikams prabėgant, pro Jos plaukų kuokštus, šie plazdėdavo vėjyje ir glamonėdavo pievoje sužydusias geltonas pienes... Pagaliau dama pažvelgė į mane, melsvos akys švelniai glostė mano įraudusius žandus ir kvietė drauge į lauką. Atsispyriau pagundai mane nešti ir palindau po užuolaidomis galvodama jau nebe apie mokslus... Vis dažniau savo akiratyje sutikdavau tą damą, kuri savo atkaklumu mane norėjo kviestis laukan... 

Bėgant Gegužės dienoms į pabaigą, ir man beeinant namo, uostant kiemuose pražydusias alyvas, išvydau Ją. Šikart toji įsibrovėlė vilkėjo margą suknelę, rankose nešdama basutes, o plaukų ilgis siekė išdžiūvusią žemę... Man nustebus ir sužiurus į tą mergiotę, šioji atnešė naują dieną. Kalendoriuje išmesdama Gegužę, pakeisdama iš šaltų marškinių į vasarą alsuojančius...

Toji dama ir buvo Vasaros karalienė, įžiebusi ne tik šiltą orą, bet ir užkrėtusi gera nuotaika, bei pareikalavusi mano dėmesio... 

Su meile, 

Emilija

Dviračių sportas + gamtos grožis

Nors kalendorius skaičiuoja paskutines mokslų metų dienas, širdį prabudina prisiminimai... Išėjus ir apsidairius laukan ne visada galima pamatyti tiek daug gamtoje sutverto ir žmonių nepaliesto grožio... Skriejant mašina, išvysti gelsvumu tvyrantį lauką - rapsus, kurie vos tik atsidarius langą, pro jį pakvimpa rapsų skleidžiamas kvapas, bet ne tik tai, o ypač iš tolumos gelsvuojantis rapsų laukas. 

***
Vakar, šiltam orui tvyrant lauke, ir nebesinorint tuščiai leisti laiką kambaryje, panorau kartu su drauge atidaryti vadinamąjį dviračių maratoną (tiesą sakant, nesvarbu, kad be šio karto vėžinausi ir seniau), tad sumaniau mūsų gyvenvietę iškeisti į toliau esančią... Į dviračių sportą pasiėmiau kartu ir drauge (kaip ir minėjau), kad būtų linksmiau, o ir taip kartą ir draugė buvo užsiminus apie šį sumanymą... 
Įsukus į pagrindinę gatvę, ir dviračiui riedant gatvele, pasukome į gatvelę, atokesnę, ir ramesne, kurioje nė kart nebuvome... 
Prabuvome gerokai daugiau nei pusantros valandos, tačiau ne tik puikiai paplepėjom ir rengėmės vasaros planams iš anksto, bet ir kaip sako mano mama "pakvėpavom grynu oro", kurio ne visada prisigaudysi sėdint namuose ir rymojant prie lango... :)

Kodėl tai "dviračių sportas"? Na tikriausiai, sumanėme vasarą ne tik fiziškai ištvermingesnės tapti, bet ir ne tuščiai kaip minėjau leisti laiką... Be to važiuojant plazda plaukai į visas puses, kiek tik įmanoma, o kūnui vos vos pakilus jautiesi lyg angelas, liečiantis neseniai prabudusius debesis... Be to tai pakylėjimas, gaivumas, ir jausmas jog dviračio niekad nenorėtum paleisti... Tad sakau smagu, ir dar kartą smagu! 

P.S. Pasidalinkite ir Jūs, savo atrastu hobiu, o gal hobiu kuris tiesiog reikalingas Jums, ir be jo neįsivaizduotumėte dalies savo gyvenimo! 

Pagarbiai, ir su meile, 
Emilija 

Pavasarinis medis

Vėjui siaučiant, ir draskant medžių šakas, o tuo pačiu ir vaikų prabėgusių plaukus, negailestingai niaukiasi mėlynai nusidažę debesys... Vos tik vakar pasidžiaugus vasariniu džiaugsmu, ir maištaujant švelniam vėjeliui, patyriau su drauge net ir pirmuosius nukritimus ir skaudžius sumušimus, bet viskas baigėsi laimingai... :)

Žvilgtelėjus, prieš kompiuterio ekraną obelų šakas, kurios puikuojasi savo gegužiniu grožiu, norisi įamžinti, o gal net ir pačiai šalia pastovėti... Rankomis stipriai apkabinčiau medį, ir turbūt prireiktų draugės pagalbos, kad priversta paleisčiau... 

Sakoma, jog apkabinus medį, o labiausia ąžuolą, įgauni stiprybės, to amžino gyvenimo, energijos, gerų minčių ir emocijų... Svarbiausia mėgautis nors akimirką apkabinti ir pasidžiaugti, o gal net pasidalinti mintimis su ąžuolu...
Jūsų Emilija

Kitoniškumas

Ieškant "Google" vaizduose, kuriuose seniai besilankiau ieškodama natūralaus gamtos grožio, išvydau didelį lauką tulpių, didelių, mažų, tačiau vienos spalvos, niekuo neišsiskiriančios iš masės, o tarp jų pagrindiniame fone kitokią tulpę. Raudoną. Didesnę, ir labiau prasikleidžiusią. Kitokią, tačiau tulpę... Ir manau tik ši nuotrauka privertė susimąstyti apie kitokius žmonęs mūsų gyvenime. Kaip sakant, kitoniškumą žemėje, ne tik tarp augalų, ar skirtingų rūšių gyvūnų... 

O ką reiškia būti kitokiu? Ne tokiu kaip visi, arba ne tokiu "kietu", ar "gražiu", kur dabar pagal šią savybę labai vertinamas žmogus, nesvarbu koks jo intelekto lygis, ar sumanumas kitose srityse... 

Manau esame visi skirtingi, tačiau dauguma iš mūsų, pritapę prie kokio nors žmonių tipo... Gražūs, ar kieti, blogi, ar meniški, visa tai nesvarbu, tai nenusako Tavęs, tikrojo aš...

Vedant žodį "Google" paieškoje, įdomumo dėlei, kitoniškumas kaip sąvoka nuskamba taip:
"Kitoniškas(-a), ne toks kaip kiti, skirtingas. Kitoniškas žmogus, spalva. Pvz. : Kitoniškai elgtis, dirbti."
O tai kaip mes elgiamės? - iškilo klausimas. Aišku, priklauso nuo žmogaus, esą įvairių, ne vienodų, tačiau kaip suprasti... Nors klausinėju savęs per dažnai, tačiau tik norėdama išgirsti teisingą atsakymą, tą kuris priverstų mane palinksėti galva, ir sutarti su pačiu atsakymu, kad būtų aišku net ir vėliau... 

Bet... Kitą žmogų sunku apibūdinti, tik, svarbu nepamiršti, jog bebūdami kitos rasės, religijos, kūno formos, išorinio grožio, niekada nevertėtų tyčiotis, nes esame visi savaip įdomūs, gražūs, paniurę ar pikti, bet tai neesmė, svarbiausia neskaudinti ir neteršti kito, nes taip suteršime ne tik to žmogaus garbę, bet ir nesuprasim jog esame ne visi vienodi...

Ar būtų įdomu stebėt gatvėje beeinančius žmones, kurie taip pat elgtųsi, taip pat atrodytų... Pasaulis ne tik būtų neįdomus, bet ir nebūtų papildytas spalvomis, kurias kiekvienas gimstami atsinešame... 

Jūsų Emilija :)

Nevalia nutraukti minčių!

Vos tik atėjus įkvėpimui, šis kaip siūlas nutrūksta. O kas dėl jo kaltas (?!) viena reikšmiškai aplinka, dėl kurios ir negaliu susikaupti... Tiesa sakant net ir pro šalį praskridęs paukštelis sutrukdo minčių raizgalynę. O gal, dar geriau, mat galiu visa tai įminti ir atpainioti... 

Taip po gi dėl visa ko kaltos ir naujienos veidaknygėje... Tik kapteli, tik suzvimbia ir jau gaudykis atsipeikėjus iš kur gi tie garsai. Na ir ką gi padarysi, kad man reik ramybės (arba lyriškų, įkvepiančių dainų), ne visados aišku. Pati esu ne visada pakenčianti ramybę, nebent kūrybos ertmėje... 

Tik nenutrauk minties, skubu pranešti bešaukiančiai moteriai televizoriaus ekrane...

Jus mylinti,

Emilija :))