Prieš naujiesiems ateinant...

Sapnavau Tave. Ilgėjausi Tavo žvilgsnio, kuris gąsdino mane ir vertė slėptis. Bet Tu man kritai į akį, prisipažinsiu, tik nežinia kuom labiau, savo nuoširdumu ar savo gražiais bruožais, kitaip tariant išvaizda, tačiau atsakymo aš nežinojau, nes man Tu tiesiog patikai.... tiesiog.

***
Visi tik ir kalba apie artėjančius naujuosiuos, o aš laužau galvą dėl per greitai bėgančio laiko, kuris neleidžia ramiai man perskaityti knygos, nes vis gi aš kažko bijau ateityje. Kažko laukiu ir viliuosi, o paskiau slapstausi nuo vis labiau susipainiojančių košmarų. O, tie košmarai realybė (Galbūt aš taip pasinėrus į knygą, kad neatraščiau realybės). Gal ir dėl to. Bet žinai, man sunku susivokti, kad naujieji nebetoli, o tikslai pamiršti senas nuoskaudas, ir pasitikti naujus džiaugsmus vargiai lenda atmintin. Jog, atleisti nėra sunku, kaip pamiršti. Mylėti nėra bloga, tačiau tai įmanoma, jei tave painioja su praeities šešėliais, nematydami tavęs. Dėlioti mintis nėra neįmanoma, kaip jas sukurpti, surasti tinkamiausią. Ir vis gi šypsotis nuo kada tapo sunku? Ar paklausei bent, nesiklausydamas tų proto gandų, kuris draudžia nusišypsoti šelmiškai, kad neatrodytum pikdžiugiška baidykle.. bet. Ar klausei širdies, ar vargei sekei proto balso? Ar kartais jis nepavydėjo, kaip, kad praeiviai sutikti gatvėje, kurie kaskart tikėjosi išvysti bendraminčius dėvinčius abejingumo kaukę. Bet Tu nepriklausai praeiviams, o ypač surūgusiom jų nuotaikom. Tu priklausai sau, tik sau. Tad kartą nustebindamas savo išmintį, ir nepaklusdamas senamadiškajam protui, pasitelk visas jaunatviškas išmones, ir galiausiai sutikęs pavargusį nuo gyvenimo žmogų nusišypsok. Kuo tyriausiai ir tikriausiai. Pabandyk, nes tai nieko nekainuoja, Tavo šypsena yra kelias į tikresnį rytojų, į tyresnį pasaulį, kuriame prasiverši su gabumais, talentais, bei šypsena. Ne ta, kuria šypsosis reklamose modeliai, kad už tai gautų didesnį kiekį butolino lūpom, ir krūvą pinigų už aktorinius sugebėgimus apgauti žmones. Šypsokis savaip, nes žinau, kad Tavo šypsena neįkainojama. Taip, ji tikresnis už deimantą!
O, dabar atsisėsk, įkvėpk, pamiršk rūpeščius, uždaryk senųjų metų duris, pabučiuok artimus ir pasitik 2016-uosius su tikresne šypsena, ir baik skųstis, jog šventė!! 🎀

P. S. Kaip susikuriame metus taip juos gausiai apdovanojame padėkos žodžiais, ar beviltiškais keiksmais, tad linkiu Tau geresnių, puikesnių, gražesnių, įspūdingesnių, originalesnių, ir visokių -snių, tik svarbiausia tikresnių! Bučkis, ir susitiksime kitais metais! 💖💜

Emiliukas ! 💖

Lietus neturi širdies

Sėdėjau aš prie lango,
Daužiau galvelę dėl amžinojo melo,
Girdėjau muziką tyloms,
Ir viziją damoms.

Ir kas gi slėps gausybę rago,
Liūdesio ir mago,
Kuris šen bei ten priklauso Tavajai širdelei.
Ir kas gi slėps džiaugsmą,
Jei ne mergelės pamišusios dėl aukso.

*lyja. Lietus prausia nuodėmingas sielas, vargiai matydamas jų veidus. Tik šie paslaptingi, nei akiduobių, nei širdžių, nes melo išgraužti ir norų išsekinti. Tad mielai pabūvosiu prie bejausmio kaktuso, nei sprausiuosi per lietų, dėl kelių lašų žmonių eilėj...
Su meile,
Emilija ♡

Kalėdinių lempučių magija

Sėdėjau ir klausiausi tyliomis melodijomis, kurios grojo mano galvoje, bei grožėjausi lemputėmis, kurios žybčiojo tarsi pavargęs katinas. Galbūt aš ir buvau tasai katinas, pavargęs nuo išbandymų, bet nepaleidžiantis svajonių, kurių dėka gali kilti. Kilti į rytojų vienu laipteliu aukščiau. Ir aš žiūrėjau į savo tikslą,  matydama jį savo gražiausiose vizijose. Tas tikslas nebūtinai buvo susijęs su artėjančiomis šventėmis ar naujųjų metų pasižadėjimais... tikslas buvo kitoks. Matyti. Atsimerkti iš nemigos, suprasti save bei kitus ir matyti. Spalvas (jos gyvenime teikia didelę naudą) ir pagaliau netinginiauti. Nemiegoti kai yra proga, nes perkeliant į rytojų tikslus, šis neberanda prasmės būti įgyvendinamas. Jis tampa tuščia vieta, kaip, kad daiktas dovanotas tik dėl reikalo (nes vis gi, kad ir atiduosi savo jausmus kitam, ir jei juos įteiksi kaip daiktą, tie jausmai virs ledu).

Žiūrėjau eilinį kartą į lemputes gaudydama ore skraidančias idėjas ir ieškojau į kosminius  klausimus atsakymo. Man buvo gėda, kad jų nerandau. Buvo beprasmiška knistis po atsakymų lentynomis, kai katik grižau iš dramos, ir kai teko (savo noru) vaidinti filosinius etiudus. Gal dėl to , kad ieškojau juodose sienose idėjų. Idėjų teatro sienose, kuriose buvo matyti mūsų linksmai pasiutiški veidai. (Sienose nesimato veidų, tačiau patikėk man taip atrodė, kai svajojai apie miegą ir tobulą etiudo gimimą)...
Ir šikart aš vėl išsitiesiau visu ūgiu, sugriebiau šaukšteliu medaus ir svajojau. Kaip ir minėjau apie kilnius tikslus...
P. S. Tos lemputės ne tik svaigina, bet ir leidžia pasinerti į svajones. Dievinu jas! Labanakt! ♡

Emilija ☆

Rašymo terapija

Labai keista vieną akimirką atsiduoti liūdesiui, o kitą akimirką jau už rankos laikyti džiaugsmą. Tą galime justi ir žmonėse. Jie taip pat atsispindi savo buvimu skirtingą nuotaiką. Asmenys lyg nešiojasi savo kelyje nuotaiką. Ir tai tik pablogėja, kadangi norisi ir su džiaugsmu pabendrauti, ir su liūdesiu patylėti... norisi, tik ar užtenka jėgų? Atsistoti ir pakilti, išvengiant smūgių. Tik ar jie visi skirti Tau? Gal neteisingai supratai, o gal nelaiku įsikišai. O jei piktavaliai įsikišo (jų šiandien netrūko). Vienintelė ir didžiausia piktavalė buvo gerbiama matematikos mokytoja, blogai nusiteikus prieš Kalėdas, ir užsipuolanti mus - atostogų dvasia besimėgaujančius mokinius. Ech, net bobutė su lazdele nepagąsdintų mokytojos, kuri šitaip barasi su uždaviniais, prieš tai tvirtindama, kad menki uždaviniai nepakenks mums ir mūsų ateičiai. Bet aš pavargau. Daugiausiai nuo tuščių ir neteisingų kalbų. Jos įgriso, kaip ir melas iš nepatikimų žmonių. Todėl nenustebkit mane pamatę traukiančią į kitą gatvės pusę, taip įrodo jog vengiu tų kurie tik mėgaujasi pagundomis išvesti kitus (ir mane) iš kelio. O, geriau žiūrėtų savojo, ir siektų bent gerų tikslų. Bet gal viskas pasikeis. Jog girdėjau savo zodiako horoskopą, jog išbandymų bus, o ir netrūks naujų pažinčių plečiant akiratį...
^^ Žinai aš pasiilgau lapo ir klaviatūros, pasiilgau rutinos rašyti ilgiausius pamąstymus, pasiilgau To laukimo, kada galėsiu po kiek laiko skaityti savo kūrinius. Ir aš apleidau. Bet grįžau tikėdama akimirkomis, kurios grįš su išsilgtu rašymu. ☺ Nenustebk jei atėjus idėjoms, rašysiu. Reiškia aš tuo momentu buvau laiminga. Ir tebeesu. :)

Su meile, Emilija 💜

Interviu su savimi

"Tik tie pasiekia daug, kas moka būti savimi".

Žinai mąsčiau, mąsčiau, kol išmąsčiau keturis žodžius : paimti iš savęs interviu! 

Dabar, na ir kas, kad laikas greitesnis nei aš, kad kartais mėgstu skęsti abejingumo jūrose, tačiau drąsu iš savęs paimti interviu... 

                                               *****

Į kambarį užėjau, ir radau save, nedrąsiai sėdint prie radiatoriaus, kad manoji "aš" pasišildytų skleidžiama šiluma. Norėjau tarstelėti, tačiau ji net neatsisuko, kai užėjau pas ją. Tad tik atsisėdau, ir laukiau, laukiau kol ši užsinorės bendrauti, ar bent atsakyti į vidinius klausimus. 

- Vis dėl to lauki? - paklausė "aš"

- Laukiu. - įkvėpiau oro, ir iškvėpiau, kad drąsiau būtų. 

- Nelauk... - abejingai tarstelėjo ji, ir bandė stotis, kad uždarytų langą, pro kurį įėjo šaltas vėjo gūsis... 

- Kodėl ne? - paklausiau, ir taip pat stojausi. 

- Arba taip. - staiga "aš" pragiedrėjo, ir jau žvelgė smalsumo kupinu žvilgsniu. 

                                                          *****

Matot kaip mano vidinis "aš" pasikeičia, jos nuotaikos, tarytum nieko nebuvusios, net neskaitant to nedraugiško pasisveikinimo, ir tarytum akiplėšiškumo, kurio jai pokalbio metu netrūko, nes ji manė jog akiplėšiškumas tai vidinis sarkazmas. 

- Kaip ištrūkai iš tų vidinių pančių?

- Ištrūkt, turbūt neištrūkau, bet jau siekiu šviesą, tai dugnas jau nė nematyt, jaučiuosi puikiai, ir abejingumas kaip klastingoji gyvatė nušliaužė savo keliais. 

- Bet man ateinant buvai abejingumo būsenoje, ar tikrai?

- Tuo metu aš kovojau su savimi, priešinausi jam, kad išliktų tas nenustygstantis linksmumas.

- O Tu nenešioji kaukės?

- Kaukė nebūna viena, jų šimtai, tačiau stengiu išvengti šito pasirinkimo, nebent tenka užsidėti kai nepasitikiu žmonėmis. 

- Kada tu jais abejoji?

Tylėjo. 

- Hmm. Kai jie nešioja savo širdyse tamsą, kuri mane baugina... Ji jaučiama, ta tamsa tarytum net siunčiama tau, kad tik sukluptum. 

- Net taip būna? 

- O ką gali žinoti, gi visokių žmonių būna, jei būtų vien geri, net tų beprasmių karų nebūtų buvę. 

Susimąsčiau. Manoji "aš" teisybę kalbėjo, galbūt todėl, kad ji buvo realistė, na o aš eilinė optimistė, matanti arba norinti matyti tik gerąją pusę. 

- Dabar aš noriu duoti tau klausimą. - prakalbo manoji "aš".

Linktelėjau, laukdama klausimo, ir mąstydama. Vis dar. 

- O pati nešioji kaukes, kad matai vien tik gera?

Manoji "aš" mane išmušė iš vėžių, tad teko net pakilti ir jos akyse suklupti. 

- Manau nešioju, jei jau slepiuosi nuo teisybės. - ir tai tardama pabūgau nuo savo teisybės. Sakiau, kad bijau teisybės. 

Emilija ❤

Katino amžinasis miegas.

Mažoje kamaroje, kurią buvo pamėgusios žodžiais kaimo moterėlės, tupėjo senas katinas, nugyvenęs daugiau nei žmogus. Jis tupėjo susirietęs į kamuoliuko formą, ir stebėjo žmones, praeinančius pro katino mėgiamą vietelę. Katinas kuris deja neturėjo vardo, uostinėjo viską aplink, ir laukė gardžių pietų, kai vėl prisisotinęs galės valandėlę nusnūsti. Bevardis, ketino nušokti mažom letenėlėm, kai staiga išgirdo bruzgesį virtuvėj, ir nepažįstamus balsus sklindančius iš tenais. Krūptelėjo senasis bevardis, ir jau ketino grįžti ten kur ir buvęs, kai iš virtuvės atbėgo riestanosė mergaičiukė laikanti mažose rankelėse pailgą dubenėlį pieno, šviežut šviežutėlį. Ši nedrąsiai pasisveikino su senuoju bičiuliu, ir jau ketino padėti dubenėlį ant grindų katinui lakti, kai senasis ėmė ir nesavu žmogaus balsu prabilo : 

- Ir vėl bandai mane apmauti su pirktiniu pienu, kurio šitaip nemėgstu? 

Mergaitė nejučiomis išsigando, ir, kad pradės spiegus nesavu balsu, bei mosavus rankomis, lyg skęstų. Tik deja niekas jos šauksmų nei matęs, nei girdėjęs. Mergaitė dar kartą pasitikrino ar nesanti sapnuose giliai užmigus, ir kad stvėrė katiną paklaikus ir išnešus virtuvėn pas šeimininkę, mergaitės mamą. Bet ir šios nebuvo, o katinas nesileidęs ėmė ir išsprūdo iš mažos mergaitės rankų, ir paklaikęs ėmė kalbėti :

- Ką čia išsigalvoji? Visa tai tiesa, kad matai mane gyvą ir dar bekalbantį žmonių kalba, tačiau neskriausk ir nemaitink manęs ta bjauria uogiene, nuo kurios man jau seną pilvą suka... 

- Ar tu rimtaaa-aai? Ar manęs akys ir ausys neapgauna, kad moki kalbėti?

Katinas ėmė, atsiduso, apvirto visu svoriu, ir užsnūdo, po kiek laiko grįžus šeimininkei, abi su mergaite suprato, kad katinas atgulė amžino miego, ir kalbėti išmoko prieš ilgajam sapnui ateinant į jo karalystę. Taip katinas ir dingo iš judviejų gyvenimo, išsinešdamas tik pačius linksmiausius prisiminimus. 

Emilija 

Lygiuotis... į nieką...

Kaip sakoma, jog visos pasakos baigiasi laimingai, arba bent pagrindinis herojus nuo blogio žalos, lieka gyvas, tačiau kažin ar aš išgyvenčiau savojoje pasakoje, kurioje vyrautų didžiulės permainos ir jų vėjai, abejingi miniai, ir priklausomi kitoniškumui. Manojoje pasakoje nebūtų blogio, nes jis net neegzistuotų, ir išvis kam jis būtų reikalingas? Pragarui ar kerštingiems žmonėms? Tačiau sakoma, kad net žmonių blogų nebūna, jų elgesys niekam tikęs, ir patikęs. O, ir pasaka nebūtų begalinio ilgumo, ji užimtų tiek puslapių, kiek pats norėtum skaityti, nes ši pasaka būtų tarytum laiškas savo asmenybei pažinti, ir kitaip žvelgti į pasaulio visumą...

O, kas jei ta pasaka pasimestų, jei ją pagrobtų goblinai ar kraujo ištroškę chuliganai? Bet ši pasaka ne tokia, kad ją galima pagrobti, ir neštis, kad ir į pasaulio kraštą, deja ji ne tokia. Ne tokia ir mano asmenybė kaip Tau atrodo. Pasaka - aš, o aš tai pasaka. Ir klydai, manydamas jog esu eilinė mergina, gyvenanti ir sielvartaujanti dėl eilinių kasdienybės dienų, nes mano ir dienos kitokios, aš jas leidžiu ne vėjo takais, o pramanytais gandais viršum dangaus. Pasaka mokėtų skristi, kaip, kad aš moku skristi svajose, ir mokėtų kovoti už tiesą, kuri dažniausiai būtų rašoma pasakoje. 

Ir jei net dabar norėtum ją skaityti, kažin ar užtektų drąsos ją parodyti miniai, žmonėms, kurie tiesiog dievina nuotykius, nes ten jų nebūtų, kadangi jau pasakos prasmė būtų nuotykis ją rašyti, išjausti. Galbūt nuklajojau į lankas, bet net ir jos rašytojams svarbios, kaip, kad matematikui liniuotė. Galbūt lankos ir parodo mūsų padarytas klaidas, galbūt po jų mes atrandame tikrąjį kelią į šlovę, kitokią mąstyseną?! O ką jei tai tiesa, jog lankos išlaisvina, ir duoda patirties nebedaryti to ką tai laikiau teisingu keliu...

Taigi aš mąsčiau sėdėdama susigūžus ir siekdama Kalėdomis kvepiančių mandarinų, kurie ruošėsi iššokti man nežinant, kaip jausmai naujai besirutuliojantys. Bet buvo gera juos stebėti, kaip pirmąjį sniegą, iškrentantį ir ištirpstantį, nes viskas turi pabaigą, net ir pasaka, kuri atrodo nesibaigianti ar bent neturinti naudingos pabaigos, tačiau net gi ši turi pabaigą, kaip, kad knyga, filmas, daina, prisiminimai, dienos, minutės, akimirkos, ir skausmingi išėjimai, posūkiai ir klystkeliai, net šie turi pabaigą, pabaigą į pradžią, kuri po kito posūkio prasideda... To ir linkiu nepasiklysti pabaigoje, atrasti pirmiau pradžią, ir lygiuotis... į nieką, nes tik Tu esi sau pavyzdys, tik Tu gali savimi pasitikėti labiausiai, net jei turi draugus, kurie atrodo neišduos paslapties, tačiau linkiu tikėti savimi, ir kepti laimės sausainėlius, kad šie rodytų kelią į geresnį pasaulį... ☺

Su meile, 

Emilija ❤

Nepamiršk!

Žinai, yra tokių žmonių, kurie visomis jėgomis ir išgaliomis siekia savų tikslų, nesvarbu koki pavojai jų laukia, nesvarbu kas jiems kenktų, ar kas eitų šalia, jie tiesiog mato tikslą iškylantį prieš akis, kaskart kai prie jo priartėja, bet jie nepasiduoda net tada, jei pikta kaimynė pakiša koją, net tada jei burbteli klasiokas nepatenkintas tavaisiais siekiais, ir vis gi tas žmogus nepasiduoda, net jie gyvenimo audra sviestų jo pusėn didžiausią akmenį, kuris nublokštų visus pasaulio kalnus, bet tiktais ne jį. Ir kaip keista, jis nepavargsta tikėti. Eina su bėdomis, bet pamažu jų stengia išvengti, ir jam tai pavyksta. O, kad aš turėčiau tokią stiprybę kaip jis, ir dar tokią begalinę kantrybę siekti tikslų. Bet tiesa yra skaudesnė nei svajonės, ar viltys, nes dažniausiai jos yra išpūstos, o vat teisybė kitokia... O, gal man ir nereikia tos varginančios kantrybės, ir tų siekių, kaip, kad pasiekia kiti žmonės, gal aš turiu tam pribręsti, suaugti iki tam tikro tikslo, gal mano tikslas yra suaugti ne fiziškai, bet emociškai, iki tam tikro lygio, kurį pereičiau aš... Ir gal aš turiu pasidžiaugti kitais, nei savimi, nei savo užgaidomis, ar norais...

Žinai, būna tokių akimirkų, kai norėtum priglausti nepažįstamąjį ir išsilieti jam ant peties, o tada bandyti išklausyti jo, nes išsiskyrus nekamuotų toks abejingumas, kaip sutikus artimą ir jam išsipasakojus nerimą keliančius dalykus... Gal palengvėtų nuo naštos, kurią kartais tempiu, kaip bobutės vis mažėjančią pensiją. Gal ir nevykęs palyginimas, bet bent guodžiu save, stengiuosi, nes meluoti aš nemoku ir nenoriu... 

Žinai, aš kartais per daug galvoju, verčiau vykdžius ar bent stengčiausi kažką daranti. Nes žodžiai, ir liks žodžiais, o darbai bent duos naudą ir prasme. Taip pat ir pažadai niekam tikę, nes jie tik žada, bet ne duoda... 
Sutikus šviesą, slėpiausi vildamasi sutikti tamsą, kuri bent manęs neišduos, ir neatskleis mano ydų, nes šviesa tai žibintas įstrigęs širdyje, nešantis tiesą ne itin malonią... 

Su meile, 
Emilija ❤ 

                                           

Netikėtas drąsos apsilankymas

Kartą mane aplankė drąsa, atrodanti drąstiškiau nei įsivaizdavau, kadangi ši buvo pusnuogė, neprisidengus net kojų, kurios buvo paženklintos praeities šešėliais, ir užgauliais žodžiais, kurie virto mėlynėmis ant barbiškai kūdų kojų. Drąsa įžengė su trenksmu, po savimi palikdama tylą. Aš jos bijojau ir kaip visada neprisileidau artyn, kad neatrodyčiau kiek keista nei kitos asmenybės išgyvenančios paauglystės etapą. Drąsa smagiai šleptėlėjo visu svoriu ant grindų ir apvirto iš tingulio. Spoksojau. Žodžiai užtrigo gerklėje ir prarado savo egzistavimą. Praėjus penkioms minutėms drąsa pakėlė akis į mane ir dabar lyg butu įžengus mano kambarin pasisveikino. Aš linktelėjau tuo pačiu atsaku, ir jau norėjau klausti ką ji čia veikianti, bet drąsa garsiai išrėžė tai ko aš nesitikėjau, arba tikėjau nejučiomis...
- Nuo kada Tau pradėjo rūpėti kitų žmonių nuomonė?
Jau norėjau atsikirsti, bet drąsa kalbėjo toliau žaisdama su manimi kaip su dar viena tuščiagalve marionete.
- Kokia ironija, kai Tu vengi tų, kurie Tau nuoširdžiai rūpi. - Ji pažvelgė į mane matydama mano akyse baimę, ir patvirtinančią teisybę. - Nebandyk rodytis miniai nesišypsodama, ir slėpdamasi po kauke. Žinau tik tai, kad jis laikinas įrankis, ir prireikus pagalbos nebesuprasi savo jausmų, gyvendama su ja.
Krūptelėjau kiek apie mane ši ponia nutuokianti, ir jaučianti mano permainas viduje.
- Bet kaip Tu...?
- Ech, nesupranti iš kur visa tai žinau?
- Kaip ir...
- Na aš buvau Tavo dalis. Buvau ta savybė, kuri labiausiai tikau Tau. Mes buvom draugės, kol pradėjai galvoti taip kaip jautiesi. Ir staiga įsikišo niekam nereikalingas abejingumas, kuris deja sugriovė Tavo pasitikėjimą savimi, ir lukeščius į vietą po saule. Tu pradėjai gėdytis savo jausmų ir tų žodžių, kurie buvo įrankis būti kitokiai... Meniškai... Tu praradai mane. O aš Tave. Ir mes išsiskyrėm su baimę akyse.
Apmaudžiai svarščiau visus tuos skirtus ponios žodžius man, ir supratau savo būseną kaip jaučiausi paskutinėmis dvejomis savaitėmis. Abejojau dėl visko, o tai baisiausia kas gali nutikti žmogaus susijaukusiuose jausmuose... Aš tylėjau ir merdėjau man nebūdingoje būsenoje, ir nenutuokiau kiek praleidau dienų be tikrosios aš - drąsos, kurios nestigo man būti laimingai ir meniškai merginai vienu metu, bet aš sugrioviau viską, prisijaukindama abejingumą ir tas strėles skirtas nuo žmonių, kurie siuntė jas su pavydu... Aš svarščiau, ir kai pakėliau ašarotas akis, ir netikėtai išvydau bešokančią merginą, ir ach... tai buvo pakylėtas jausmas nubraukti ašaras bei matyti paslaptingai atsiradusią merginą, nes aš buvau toji laimingoji šokėjėlė... Ir ką Jūs į tai? O, gi tai, kad aš prisiverčiau jog mano širdis šoktų, nes jei ne drąsa gyvenčiau pasaulyje tarp tų abejingumo sienų.
AŠ ŠOKU! O JŪS?
Begalo laiminga fėja,
Emilija

Gyvybės samprata, ir bejėgiškumas širdyje...

Dažnai girdime pasakojimus, mokymąsi būti geru, gražiu, draugišku, meiliu ir nė žodeliu neskaudinti kitų. Kartais tai būna nesuprantama, kaip galima neatsikirsti replikoms, kurios duria į skaudžiausias vietas, bei širdis, kurios kraujuoja iš liūdesio, bejėgiškumo, ir baimės prasižioti... Taip, būna. Būna, kad ištartas žodis skaudžiai atsilieps kitam, tačiau ar tie kurie mus pirmiau įžeidžia, pagalvoja apie mus? Jie ginasi - atsiliepia balsas. Ginasi nuo pasaulio, užsisklendžia bjauriais žodžiais, kurie tampa jų gynybine siena nuo išorinio pasaulio, bukų protų, ir pilkų dviveidžių. Tačiau kam visa tai? Po žodžių gali išsirutulioti į kai ką daugiau. Žingsnis po žingsnio, ir visa tai virsta muštynėmis, nuodėmėmis, kurios giliai įstringa mūsų galvose, kurios tuo metu tyli, kai rankos nevaldomos smogia... Smogia į ateinančią nebūtį, tylą, ir virstantį košmarą... O jei smūgis virs skaudžia priemone, ir priartės prie skaudžiausio plano - mirties, kuri kaip gyvybė, vieną kartą ateinanti, ir kartą išeinanti... Ką reiškia gyvybė ir tie žodžiai, virstantys jos neegzistavimu... Gyvybę kiekvienas mato savaip, ir supranta vienaip, ir kas gi ji šiam susimaišiusiam pasauly, kai begalę gyvybių, reiškiančių pražūtį, atrodo tik juokai, prieš tūkstančius kitų... Ar taip greitai iškeliavusių danguj, ir palikusius mus gedėti, pakeis jų vietas kiti? Ašarose paskendę, mes žvelgsim aukštai, įsivaizduodami aukų veidus, ir prašydami, kad patys jaustumėmės saugiau, jei jie negalėjo taip pasijusti... 

Nėra nieko bejėgiškiau kai negali nieko padėti tiems, kas pajautė artimojo mirties jausmą, tiems kurie nespėjo atsisveikinti su brangiausiais, ir vis gi, koks pasaulis maištingas prieš problemų jūrą, ir audrą, kurios neišvengsim... Taip, mes turime dėkoti Dievui, už tai, kad mus supa dėkingas kraštas be cunamių, žemės drebėjimų, terorizmo išpuolių, tačiau tai nereiškia, kad turime smerkti kitus už tai kas esą savimi... Turime gerbti kiekvieną, net jei jis keistesnis, nei Tu. Turime vienytis, turime kovoti prieš blogį, kuris kyla prieš gėrį. Turime suprasti vieningumo sampratą, kaip ir gyvybės, bei išmokti mylėti esančius čia ir dabar. 

Kad pasaulis netaptų toks liūdnas, nespalvotas, ir beprasmis, paimkime spalvas, kurias laikome širdyje, ir nutapykime jį. Ypač skaudžius įvykius išgyvenančią Prancūziją. LAIKYKITĖS! 

‪#‎PrayforParis

Tamsai esant, būkime šviesoje, būkime tyloje, kurioje paskęs tik mūsų mintys, bet tuo pačiu mes šnibždėsim maldos žodžius, išreiškiančius vienybę ir liūdesį prancūzams... Būkime širdyje kartu! Labanakt... 

Emilija 

Amžina kelionė link savo knygos...

Paklydę tarp žemės ir dangaus,
Atsiskyrę nuo realybės,
Ir iškeičiantys ją į fantazijas beribes,
Kurioms net vietos nebeliko...
Kaip prisiminimams likusio stalčiuko...
***
Aš viena tarp jų.
Pasirenku tas vietas, tas atsibodusias vietas, kuriose galėčiau tūnoti skaitydama knygas.
Tyla ir aš, o kartais ausyse skambanti muzika iš ausinukų.
Tas lengvas, pakylėtinas jausmas, sekmadienio rytą praleisti su knyga rankose, ir kelias valandas atsipūsti negalvojant apie laukiamus namų darbus.
O, kai atsisėdi, mintimis paskendusi plaukioji tarp sąsajos su tikrove ir knygos, kurioje pats įdomumas dedas.
Ir tie puslapiai kvepiantys paslaptimi, apipintais košmarais, ir tomis iš tamsos išnyrančiais šešėliais, kurie neša grėsmę knygos herojei...
Ir vis gi, tas malonus jausmas kai verti puslapius nenumaldomu greičiu, o kai prieini smalsumo vedama pabaigą, gailiesi, jog baigiasi knygos istorija, pasakojimas vedantis dar didesnės fantazijos link.
Kai knyga pasidžiaugi pusvalandį  perskaičius, šiai pasakai : iki pasimatymo, ir vildamasi dar kartą išsitraukti ją, padedi į lentyną, prikimštą knygų, kurios kartais noromis iškrenta bežaisdamos su manimi...
Aš vis dar negaliu apibūdinti jausmo, kaip gera jog yra knygos. Jog knygas pažinau nuo mažens. Gal nevisada padėkoju joms, ar jų autoriams - rašytojams, tačiau dar gerą savaitę nešioju padėką širdyje, už tokį įsimintiną nuotykį... ☺
Ech, kvėptelėju naujo potyrio ir užsimerkdama svajoju, bei spėlioju apie ,,Tamsa, kuri prabudo" pabaigą. O tu ką skaitai? Ar ką nori perskaityti? Lauksiu atsakymų ☺
Su DIDELE meile širdyje,
Emilija

Išmokime gyventi

Kartais taip sunku sugrįžti į realybę, kuri po truputį smukdo ir žemina. Taip sunku išgyventi kiekvieną kart, kai atrodo tapai laiminga, ir staiga ateina Jie. Tie žmonės kurie sužlugdo Tavo svajones, būti laimingai... Kodėl jie negali būti taip pat tokiais visaverčiais ir šypseną nešiojančiais žmonėmis, vietoj to, kad pavydžiai smerktų mūsų gyvenimus, nes jie neturi teisės. Neturi, kaip ir mes. Kadangi reikia mokėti gyventi savąjį gyvenimą. O jei nemoki, stengtis, vardan savęs, kad nugyventum doriai. Galbūt ir vėl kartosiuosi, tačiau man sunku suvokti pavydą, kurio pamažu vengiu atsisakyti. Ir jei sakai, kad aš pavydžiu, tai atsakysiu : klysti, jei taip manai, kadangi aš jau išmokau gyventi be jo. O ko mes turime pavydėti? Tuščių daiktų, kurie tik naudojami ir nieko daugiau, verčiau išmokime džiaugtis tikrais dalykais, kuriuos sunku susigrąžinti arba nusipirkti. Kad ir žmogus, suteikęs mums gaivaus oro, ir nuspalvinęs gyvenimo vertę - jau yra vertas pagarbos, ir meilės... Tai kas mums svarbiau gyvenime?
Palikę pėdsakus, kad mokytųsi kiti, paliksim dalelę savęs, tai argi naujas megztinis, dėl kurio turėtum pavydėti, ar tai priklausys mūsų prigimčiai? Ar tai viskas ko mes norime? Kyla labai daug klausimų, į kuriuos atsakymai pamažu dingsta, lyg smėlis primenantis vasarą, ir begalinę jūrą. Tad nusišypsok prisiminimams, svarbiems žmonėms, ir paskambink tiems kas laukia Tavo skambučio. Tai bus naudingiau, nei ieškoti savyje netobulumų, ar naujo megztinio spintoje, kurioje slepiasi kartais ir visai liuksiški drabužiai...

Su meile,
Emilija
P. S. Gero savaitgalio ☺

Vaizdas, žingsnis, žmonės...

Pas mane sumaištis. Verčiau tikroji ramybė, susidurianti su maištais, ir vis gi juoko dozėmis... Tos ir papildo gyvenimą, padaro jį žaismingesniu, ir suteikia daugiau spalvų. O kas pas Tave? Ar nejučia nepastebėjai tų keistų žvilgsnių, kai esi be galo laiminga/s... Ar replikos nesugadina dienos?! Nors verčiau dėmesio jiems nereik suteikti, jei žmogus pasiruošęs sugadinti gyvenimo malonumą. O kas jei Tu vis dėlto buvai kaltas? Ar tarkim aš. Nelengva kivirčytis, bet ir neketinu... Toks laikotarpis kai nieko nesinori. Nei matyti tų surūgusių, pažįstamų veidų. Jie lyg tamsūs šešėliai pasirodantys tankiuose krūmuose, ir besivejantys kai pajunta artėjančią Tavo baimę.

***
Tarp medžių stovėjo baimė ir laimė. Tuo metu buvau apakus nuo gyvenimo grožio ir besipuikuodama savo darbais, artėjau link namų. Pamažu pakėliau galvą, ir išvydau atbėgančią laimę, tačiau jos akyse jutau nerimą ir baimę. Klausiau ką laimingoji ponia kuždėjo, kai iš po vienišo medžio išlindo baimė. Ši buvo nuskurdusiais rūbais neva "pasipuošusi", ir paraudonavusiomis akimis, kurios vis žvelgė į dangų. Krūptelėjau. Pradėjau  trauktis atgal, kai laimė ėmė ir sulaikė aštriais nagais spausdama mano ranką. Suabejojau laime, ir žvilgtelėjau jai į akis. Jos buvo... juodos, ir tarytum bešaukiančiomis akimis. Savo balsą išgirdau kažkur šalia, nespėjus suvokti ir klykti svetimu balsu. O tada kritau užlipdama ant didelių pėdų. Suvokiau, kad laimė buvo įkalinta baimės spąstuose, o baimė buvo apsėsta melancholišku, ir pamišusiu džiaugsmu... Tie bandė mane sugauti, tik nepadedant, o smugdinant...

***
Niekada nepasitikėk tais kurie, nežino ką daras. Niekada nesakyk tam, kas vaizdas nepatikimą. Ir jausk tai širdimi tuos, kurie Tau skirti!
Su meile,
Emilė

Paprastai ir katiniškai

Įžengiu sulėtintai į kambarį, mėgindama suvokti ko į jį atėjau. "Emilija, ar kartais tau nereikia pasiimti geografijos sąsiuvinio?" Atsisėdu ant grindų, ir bukai žvelgiu į langą, matydama pro jį žaižaruojančias kaimyno lange šviesas. Tyliai dūsauju, lyg skaudėtų šoną po maratono. Dūstu, ir paskęstu sapne. Atsimerkiu. Penkios minutės ir aš prie veidrodžio, o jame matau geografijos sąsiuvinį ir gausybę atsakymų, tarp kurių mano galva (?). Tada pakartotinai atsimerkiu, ir suprantu vis dar sėdinti ant grindų, įsikniaubus pirštais į tapkių švelnus pukūčius. Tada suprantu jog sapnavau. 
***
Tie sapnai, kuo jų daugiau, tuo nesuprantamiau man darosi. Kartą sapnavau turinti katiną, tokį patį kokį turiu tikrovėje... Ir keistas sutapimas - augintinio spalva. Sakoma, jog sapnuojame tai ką norime matyti, regėti... Bet kažin ar mano vizijoje nusimato katinai? 

Su meile, 
Emilija 

Mes tik praeiviai

Negailestingai paliekame prisiminimus, į širdį įsileidę pyktį. Pyktį tamsai, ir susimovusiai teisybei. Tamsos atšvaitai mus užgožia mėgindami nuslėpti mūsų nuodėmes, tokias spalvingas, ir abejingas, padarytas dėl smulkmenų... Kas mes, kai nėra teisybės, ir šviesos sklindančios iš saulės. Jei saulė pajėgia mus visus vienodai šildyti, ir mylėti, kodėl mes negalime susitaikyti su mintimi, jog turime siųsti kitiems meilę? Nebūtinai didelę, bet vis dėl to sklindančią nuoširdžiai iš užšalusių širdžių... Kaip gali "užšalti" širdys? - Kai mes neįstengiame priimti žmogaus tokio, koks jis yra, kai nemylime ir nebranginame mums svarbių šiame pasaulyje žmonių... "Užšalusios" širdys, vertos tik gailestingų žvilgsnių...  

Užuolaida sklidina šviesos, tarytum išklausiusi mano mintis, vėjo papūsta sklendė ore, kambaryje sklidino muzikos, muzikos kuri gydė mano širdies žaizdas, bylojančias apie širdgėlą... 

Nemoku pykti, ir neatleisti. Moku išnaudoti galimybes, ir pažinti žmones, moku atleisti, tik jau ne su dideliu pasitikėjimu jais... Kas man nurodinės nesivadovauti jausmais, kai jų labiausiai reikia, reaguojant į kraštutinumus... 

Reikia tiek nedaug, kad galėtume visi drauge pakeisti pasaulį, tik pradedant nuo savęs, pakeičiant požiūrį į gyvenimą, į vienintelį. Jei drauge nugalėtume visas baimes, nebebūtų nepasitikėjimo kartėlių, jei tik išvengtume pavojų, daugiau būtume atsargesni, jei tik būtume labiau supratingesni nekaltintume už kitų jausmus išlietus, ir jei tik nespręstume iš išorės apie žmones, tada būtų mažiau konfliktų. Nors ir dabar. Jei dabar sėdi - atsistok, prieik prie veidrodžio, išvardink savo gerąsias savybes, ir mylėk save tokį, koks esi, o tada suprasi kaip mylėti kitą. Parašyk draugams linksmą sms. Padėkok tėvams, už tai, kad esą. Padaryk optimistiškai pamokas, nematydamas kiek daug jų užduota, ir suprasi, kad jei matysi pliusus, neteks įžvelgti trūkumų. Aš pradedu, o tu? 

Su meile, Emilija 

Nesustok pusiaukelėje

Sunku pradėti iš pradžių. Sunku baigti apšnekėti. Sunku sustoti pusiaukelėje, kai jau esi netoli tikslo. Sunku siekti tikslų, kai Tau kažkas trukdo.

Sunku paprieštarauti audrai, kuri jau prasidėjo. Sunku sustoti, kai bėgai iš visų jėgų, pasivejant pravažiuojantį autobusą... Sunku klausytis moralų, kai tuo momentu jie net nereikalingi, bet... Kiekvienas prieštaravimas viduje, didelis nuosmukis, ir prieštaravimas sau. Taip, sunku atsisakyti kreipti dėmesį nereikšmingiems dalykams, kadangi smalsumas veržiasi iš vidaus, ir nuolat trukdo mums susikaupti... Kas jei man atsibodo tos "tuščių" žmonių pagyros, ką įsigijau, nusipirkau, tačiau ar jie įstengs "nusipirkti" dvasinę vertę? Ar sugebės rasti pasaulio krašte meilę kitiems, jei mylės "tuščius" daiktus, ar batelius už 100 eurų. Ir kodėl, turi apsiversti pasaulis, kai man gera gyventi, justi žemę po kojomis, šypsotis pasauliui, dėkoti saulei už šviesą, ir vis dėl to kodėl sutrukdo mano vidų kiti žmonės, linkę pykti? Kas jiems negerai? Ar negali nors kartą pasauliui ištarti ačiū, vardan trukdant kitiems... Ir vis dėl to ar geriausi draugai vadinasi tada, kai įžeidinėja? Kokia jų vertė? Ar tai tik puošnesnė etiketė, siekiant savo draugų sąraše įrašyti kitą asmenį be jo sutikimo... Ar galima nurimti mintims, kai jos skrieja greičiau nei lenktyninė mašina? Kartais susikaupusios mintys net neturi reikiamų atsakymų, tai vis vien tik svarbu nešti jas taip, kad šios netrukdytų kitiems. 

Ar sunku nešti savo naštą, kai ji nuolat pridedama po mažą gabalėlį kitų istorijų..? Ar yra žmogus, kuris suprastų, neskaudinęs? O kas slypi atsakymuose į klausimus? Ar aš žinosiu pasaulio tiesą, ar vilsiuosi ją pamatyti?! Ir kas slypi už Tavęs? Žvilgsnis į pasaulį, ar abejingumas jam? 

Visada ir visur, 
Emilija 

Tamsuma tik lauke

Dūsauju artėjančiai šalnai, ir žaidžiu su rūku įkvėpdama, ir išpūsdama oro gurkšnius. Stoviu ir apmąstau gyvenimo galimybes. Žaidžiu su šalčiu, ir klausausi bažnyčios dūžių besismelkiančių į manąją širdį, kurioje verda virsmas. Į būtį, ir nebūtį. Norą pasmerkti tuos, kurie linki blogo, bet suprantu ir jų jausmus, nes kažin ar juos jie turi. Nesmerkiu, ir viešai neįžeidinėju, tačiau giliai viduje abejingai apmąstau. Įjunk tą rėžimą. - galvoje sukasi draugės žodžiai, ir juokas keičiantis į juoką pro ašaras. Kiek nedaug trūksta į virsmo kitu žmogumi, nuotaikos kaita, kad ir SMS žinutė kuri nulems tolesnį tavo reagavimą ir mąstyseną apie gyvenimą. Štai koks jis, - žaismingas, skausmingas, realus (tiems kuriems gyvenimas atrodo beprasmis ar pasakomis apipintas), stebuklingas, įdomus, gražus, spalvotas, pilkas, debesuotas su pragiedruliais, vėjuotas, keistas, ypatingas, vienintelis... Kartais būna jog nepakanka žodžių apibūdinti gyvenimo prasmei, nes ir nepakanka. Vieną dieną jį matome kaip tą dieną sekėsi, o antrąją kaip norime matyti. Gyvenimas - pažintis su savimi, ir brendimas su kiekvienais metais einant koja kojom su pažįstamais, artimaisiais. 

Nusileido saulė. Ryškumas dingo, kaip ir spindesys mano akyse žiūrint į pasaulio centrą. Buvau jame, kol neatsiradai Tu, ir nesumaišei mano jausmų, paversdami mano pasaulį abejingesnį nei anksčiau, nes čia atsirado meilė. 

Su meile, 
Emilija 

Gyvenimo ilgio laiškas arba jausmų biuras

Kartais norėčiau susigrąžinti laiką, už tai, kad neišnaudojau galimybės Tavęs užkalbinti... Žiūrint į akis, nepajėgiau nusišypsoti... Svajojau, ir ieškojau pakeliui vilties, vildamasi ją rasti net su žibintu, tačiau paieškos buvo beprasmės... Jau vien tai, kad negalėjau, ir vis ieškojau pasiteisinimų, pasiteisinimų gyvenimui. Norėjau, kad šio vėjai nekeltų mano svajonių virš debesų, paversdami manąsias viltis nežemiškomis. Kaip, kad manasis tinklaraištis klaidžiojantis tarp realybės ir prisiminimų, kurie ištirpo kaip smėlis mano rankose... Taip, jos pernelyg rūpinosi išvaizda nei išore, gydė spuogą išdykėlį, nei žaizdas širdyje. Jos draskė randus sąsiuvinyje, bet ne žodžiais praeivio. Ir vis dar aš negaliu išbristi iš jausmų liūno, biuro, kuris tarytum prisirišęs kaip ištikimas šuo, neradęs sau vietos žemėje.

Norėčiau sukurti Tau laišką, gyvenimo ilgio. Jis siektų mylias, ar kilometrus, bet jei net būtų smalsu, Tu skaitytum. Tu suprastum, išgyventum, ir minutėj atitrūktum nuo realybės. Tu, taip Tu, manau mokėtum pasakyti kažką gražaus, reikalingo tuo metu. Linkteltum galvą, norėdamas pritarti, ir vis dėl to nemanau ar išgirsčiau iš Tavęs melo, nes Tu tai būtum Aš. Paklydusi pasaulyje, kuriame nėra vietos. Kiekvienas nori būti gražus, mylimas, ir būtent stovėti po danguje esančia saule. Šildytis, ir savanaudiškai mylėti save, nei kitą. Nustumti šalin tą, kuris pasimaišė savo ilgšėm kojom, ir atsidūrė ne vietoje, ne laiku. Bet aš, kaip ir Tu maišytumėmės, kol galiausiai saulės pastebėti, stovėtume ten kur pridera mums. Mums abiems. Kas tie mes? Tai tie žmonės, kurie dabar pasiklydę savo jausmuose, ir kaskart ieškantys atsakymų... Taip, gal kažkada ir reikia ignorinti tą ar aną, bet savęs neapgausi, kaip ir savo jausmų. Nes jei aš pykstu, aš rėkiu (na ne viešai), jei aš liūdžiu, aš verkiu, jei aš džiaugiuosi, aš juokiuos ir dainuoju kiek tik leidžia gerklė... Ir... Aš kaip ir Tu, turiu jausmus, o mano būdas (pripažįstu) - karštakošė esu. 

Nors čia ne gyvenimo ilgio laiškas, bet jei aš rašyčiau tai asmeniškai, ir tik Tau. O dabar aš sukuosi jausmų rate, rutinoje, ir kada nors pripažinsiu, kad man buvo gera jaustis pasimetusiai kaip dabar. Dabar, nors ne visada. Tikėk, aš kažkada žinosiu tikslesnį atsakymą, kaip antai žemėlapyje išvardinsiu anas ar šiokias šalis, bet aš žinosiu... 

Su meile, Emilija 

Ir vis dėl to, eik pirmyn!

Kas jei aš trokštu Tave apkabinti?
Kas jei šypsotis nėra taip baisu? 
Kas jei mano juokas bent kažkiek primena "žuvėdrą"?
Kas jei tikrumas nėra kvailumas... 
Kas jei liūdėti nėra blogai, nerodant ašarų...
Kas jei čia laisva šalis, ir galima juoktis dažniau nei verkti...

Ar kada jauteisi nepritapęs prie minios? Ar kada jauteisi neišmokęs gyvenimo pamokų? Suklydęs, ir vėl atsitiesęs. Šoktelėjęs, ir nejausdamas tvirtai žemės po kojom - nukritęs. Ar jauteisi, kad minia stovinti greta neištiesė rankos? Nežvilgtelėjo kai Tau pasisekė, o apkalbinėjo kai žlugai, matė Tavo klaidas, vietoje laimėjimų, ir tarp tų dviveidžių veidų stovėjo, pažįstamas, abejonės iškreiptas veidas... Kodėl kartais džiaugsmas atsuka Tau nugarą? Kodėl? Norisi verkti nuo tų prisiminimų kurie Tave žlugdo, tačiau susikaupusios ašaros išspaudžia liūdną "šypsenėlę". Ir kai net pasikeičia grojaraštis, primenantis vasaros įspūdžius, dangus pragiedrieja mano akyse... Smegenyse minčių ruožas nuslūgsta, lyg besiveržianti audra, kurioje tarsi įsimaišytų nieko dėti žmonės, nesusiję su manaisiais jausmais, tačiau ji nuslūgsta, gėdingai palikdama prisiminimus ir plačiausią šypseną... 

Kartais norisi pabėgti nuo skaudinančių smulkmenų, tačiau net ir visai ne mielos širdžiai smulkmenos, sujaukdamos gyvenimą subrandina Tave kitam žingsniui, kuris šikart bus tvirtesnis... Įkvėpk oro, kuris alsuoja gyvenimu, ir eik pirmyn, vejama šalin Tuos, kurie Tau trukdo eiti priekin... 

Su meile, Emilija 

Paskolintos akys

Vieną rytą beskubėdama į mokyklą, minutėlę stabtelėjau skaudamu šonu, ir atsirišusiu raudonu sportbačiu.. Šio raišteliai vilkosi rasotoje žolėje, o kai raištukai buvo užrišti, pakėliau galvą, kaip toje reklamoje į tikresnį pasaulį... Ir turbūt aiktelėjau išvydus gamtos grožį, kurio nepastebėjau prieš tai žvelgdama pro nėriniuotas užuolaidas (galbūt jos ir trukdė pažvelgti į pasaulį „kitomis“ akimis). Medis, kuris augo prieš mano langą, kitapus gatvės, buvo pasidabinęs margaspalviais, rudeniniais lapais, kurie krito žemyn lyg snaigės, per daug užsibuvusios danguje. Ir šį rudeninį grožį spėjau išvysti tik šiandieną, stambteldama ir žvelgdama pernelyg laimingai... Vis geriau išvysti mažus dalykus pavėlavus, nei išvis nepabandžius pamatyti! 

Kartais norėčiau pasiskolinti akis, To kuris mato daugiau nei aš, Tas kuris grožisi Tais dalykais, kurie stulbina pilkąjį pasaulį… Norėčiau pati sukurti spalvas, Jas išvysti net tada, kai per daug rūpinuosi savais dalykais, verčiau atsiribodama nuo jų. Aš būčiau Toji mergaitė, kuri didelio optimizmo dėka siekia pasaulį padaryti Tokį, kokį ji įsivaizduoja, pradėdama nuo savo ydų. Būčiau Ja, nes atsistodama prieš veidrodį nežvelgčiau į kankinančius spuogus, ar į savo išvaizdą, ne visalaik tobulą, o norėčiau išvysti veidrodyje savo savybes iš skirtingų pusių. Bet man reikėtų pasistengti, išmokti priimti kritiką, be kurios nebūtų ir pagyrų, išmokti žvelgti į pasaulį kitaip, taip kaip mato Toji mergaitė, brisdama per margaspalvių lapų jūrą. Ir kodėl man nebūti kaip Tai mergaitei? Išmokti džiaugtis, tai kas duodama ir siunčiama, ne vien būti laimingai, bet ir tą gėrį, bei džiaugsmą dalintis su kitais… Išmok! – kužda Toji mergaitė, apglėbusi mane. Stojuosi ir ketinu žvilgtelėti į veidrodį. Vos tik žvilgteliu, mergaitės ne kvapo nejusti. Bet kai išvystu atspindį veidrodyje, išvystu jame Jos akis manyje, mano veide. Trokštu susigrąžinti savas... Kad ir kiek verkiu, nepadeda, ir suprantu. Toji mergaitė buvo mano sąžinės užspausta Aš. Jos akys seniai nežvelgė į pasaulį, nes užgožė manosios – savanaudiškos, ir gobšiškai priešingos. Akys netapo tomis, kad matytų, įžvelgtų tai kas naudinga, gera, išvystų kito žmogaus širdies kertėlę. Ne, tai ne jos, kol susigrąžinau savąsias. Jos grįžo kitu pavidalu, taip įtikindamos mane pamiršti praeitį, kuri buvo tik tuščia taurė, persipildusi beprasmėmis detalėmis. Praeitis kuri prasidėjo nuo rugsėjo laikotarpio... Bet aš žinau tik viena, aš IŠSILAISVINAU! Su meile, Emilija :)

Mintys apie gyvenimą...

Jaučiuosi lyg manyje įsisiurbė nauja energija... Siausti kaip įtūžę šiaurės vėjai ir bandyti paleisti tuos kurie nebevertina mūsų laiko, kuris kadaise buvo tarsi amžinybė... Paleisti ir gyventi realybėje be jų... Džiaugtis dabartiniais esančiais žmonėmis ir bandyti dalintis laimę kartu. O juk taip gera kai užkrėti kitus šypsena, palieki jiems apsisprendimą ir pasirinkimo laisvę - šypsotis ar ne... Tačiau gyvenime reikia kuo daugiau dėmesio skirti savo džiaugsmui tiems kas Tau suteikia laimės, galimybės įgyvendinti tai ko trokšti... Visa tai turėtų būti kiekvieno širdyje dėl ko mes turėtume džiaugtis ir šokinėti iš laimės... Jog gyvenam tam, kad turėtume ką papasakoti anūkams, kad net raudonuotume ir dievagotumėmės iš gėdos... Kartais abejoju savimi ar džiaugiuosi tiek kiek galiu ar kartais nepersistengiu ir ar nepalieku tų kuriems manęs reikia... Kaip sakoma : "Nenusigręžk nuo tų kuriems esi reikalinga, ir nešvaistyk laiko tiems kas tau jo nepalieka!"Tokia gyvenimo ironija kuri įrodo, kad ne visais brangiais žmonėmis galime pasikliauti, nes tik likimas ir laikas parodo kurie yra verti vadintis brangiais žmonėmis. Nors laiko maža, tačiau pradedu atsirinkti kelyje sutiktus žmones. Išmokau vertinti ir mokytis iš kitų, suprasti ir būti suprastai, būti arba ne, klausyti ar ignoruoti, arba tiesiog leisti laiką drauge. Noriu paneigti tavo atsakymą, jog mes nebūsim kartu, nes aš tik žvaigždelė tarp kitų, o tu vienintelis mano šaltinis - mėnulis, be kurio negaliu gyventi... Manyje susikaupė per daug minčių Tau! Su meile, Emilija

Pavargau

Ar kada nors bandei save apgauti? Meluoti neraustant? Gyventi nežinioje, kuri jau pradeda įgristi kaip juodi klavišai, pasimaišantys viena kitai raidei... Šiandien einant akmenuotu keliu į mokyklą, masčiau daugiau nei reikėjo... Mintys sukosi vėjo greičiu, o gal net ir greičiau, ir kas žingsnį neduodavo ramybės. Žvilgtelėdavau link pastatų, namų ir tarytum ieškojau atsakymo, kurio man taip reikėjo. Akimis varsčiau kiekvieną praeivį, ir klausiamai žvilgtelėdavau, nors jie nežinia ar galėtų atsakyti į mane slegiančius klausimus... Galvojau, galvojau, ėjau, bėgau, stovėjau, ir vis sukau galvą... Ar aš save apgaudinėju? Ar mano šypsena, ir juokas mokykloje, bei mano keistas šmaikštumas - tikras? Ar viduje nesijaučiu vienišai? Ar nesijaučiu liūdnai, kai priekabiai sklinda iš kitų žmonių burnų... Kas aš šiuo metu? Šis laikotarpis mane slegia, lyg koks nesibaigiantis kelias link tikslo... Aš pavargau nuo minčių, ir išvis man nebepatinka gyventi nežinioje, kuri nesibaigia. Taip, aš turiu artimus žmones, žmones kurie man rūpi ir kuriems aš rūpiu, tačiau kažkas ne taip... O gal neįžvelgiu jų rūpesčio, pagalbos, ramsčio? Gal man negana jų skleidžiamos šilumos, pagalbos, meilės? O gal mano juokas - tik kaukė? Kas jei ji nublanks, ir virs tik laikina priedanga prieš manyje verdančias audras. Dar niekad nebuvo manyje tiek daug susikaupusių klausimų! Galbūt jaučiuosi pervargusi nuo mokslų, tos rutinos...? O gal vis nepriprantu prie naujų mokslų metų? Galbūt viduje vis dar esu paskendus vasaroje? Ar taip (kreipiuosi į smegenis) sunku atsakyti į mano kylamus klausimus? Būti ar nebūti? Gyventi realybėje ar nežinioje? 

Net jei dabar ieškai atsakymų, nesivargink, klaidos Tave užgrūdins, o džiaugsmai nuteiks optimistiškai žvelgti į pasaulį. Ir vis dėlto gyvenk, jei nežinai kaip eiti toliau?! Šok jei net neturi su kuo, dainuok jei net baigėsi daina, tiesiog bandyk kartoti iš naujo, jei tai darai teisingai! 

Su meile, 
Emilija 

Kai nesimokau aš kuriu...

Norėčiau surinkti žvaigždes vėjo neštas ir apgaubtas, kad jos kabėtų virš galvos ir rodytų kelią į ateitį... Ateitį kurią sapnuosiu, kurią matysiu ir niuniuosiu, skleisiu ir atkartosiu... Būsiu toji nergaitė - fėja nesuprastoji, kerus nebenaudojanti, ir keliauninkė į sapnininką... Sukursiu pasakėčią lyg siaučiančią vėtrą, lyg supuojantį vaiką. Ir jei tu išdrįsi paklausti, aš tau atsakysiu klausdama : ar pats bent žvalgeisi, ar pats bent domėjaisi kas virš galvos kybo, ir saugo, kad nepasiklystum? Ir jei nors suabejojai suprasiu kaip nebylų suvokimą, suvokimą kuris griauna Tavo išankstinę nuomonę... O tu tik pažvelgk į dangų ( jei tai ir dienos metas būtų ) ir suskaičiuok įžvelgiamas žvaigždes... O jei jų nebūtų kas apšviestų dangų? Kas padėtų palydovui saugoti Tave? Aš tik klausiu savęs kaip ir tu manęs... Mokausi iš kitų ir tyliai svarstau apie dangų be žvaigdžių... Į langą beldžiasi saulė skleisdama džiugesišką spindesį, kuris glosto mano plaukus bandydamas griauti nebylius akordus mano galvoje... Siurblys klausantis sapalionių, ir saulės spinduliukų įdėmiai vėpso baigdamas savo darbą, ir tūnantis kampe saugodamas savo teritoriją. O aš... svarstau apie pasaulį... Atsakyk Tu, koks Tau Jis? Gražus, baltas, juodas, margas, liūdnas, rudeniškas, o gal tiesiog esantis ir plaukiojantis tarp mūsų?

Emilija 

Įkvėpimo oazė

Apglėbus tvirtai laikau Jos sparnus, šie sklando ore lyg sužeistas paukštis, o aš lyg beširdė laikau širdyje... Iš to kas teliko bandau suklijuot, ir viskas praeis lyg šaltis pilve, ir ko gi norėt man iš tavęs, jei net negali pagelbėti man! Bandau sulaikyt nuo požiūrio prasto, tačiau neišeis matau aš gi vėl! Ir paleidžiu Tave į laisvę, į šaltį, negrįšk niekada supraski mane... Šaltas peilis įsmigo pilve, suduodamas smūgį lyg žodį skausmingą sakydama - ne!!

Kūrybos ertmėj stovinti aš - Emilija

Mintys lyg dėlionės

Lietaus lašai krito, lyg ašaros nuo vaiko veido... Švelniai, ritmingai, ir neįprastai riedėjo dangaus ašaros. Įsisupau, kad galėčiau pajusti patalų šilumą, mintyse siekiau kavos puodelio ir knygos, kuri gulėjo lentynoje, tyliai dūsaudama iš nuovargio, ir nemigos... Ramiai mąsčiau apie dabartį, ir ateitį, ateitį prasidedančią nuo rugsėjo mėnesio, naujų mokslų metų, ir iš smalsumo degte degančio. Pro debesis išryškėjo saulės spindulėliai, papildę Žemę šiluma. Rudeniška šiluma. Ir lyg prieš akis išvystu bekrentančius rudens lapus, margaspalvius, kurie tiesiog taip susibendraudavo su manaisiais batais, kad šie visi į namus grįždavo aplipę lapais. Atsimenu, kai bėgdavau iš kiemo norėdama džiaugtis rudenišku oru, pabėgti nuo prasidedančios rutinos, namų darbų, ir abejingų žvilgsnių pro langą, į kurį dėbsodavau lyg į begalinį stebuklą... Skėčio man nereikėdavo, norint apsisaugoti nuo lietaus, mat jis man labiau patikdavo, nei vasarą.

Klausantis atnaujinto grojaraščio, kiekviena daina primindavo kokį nors nuotykį, kokią nors vasaros dieną, dieną kuri baigdavosi žiūrėjimu į žvaigždes... Ir po truputį suprantu, kad neteisingai vasarą išvadinau nuobodžia. Jaunimo dienos Alytuje, vasaros šventė, draugių susitikimai, (daugybę jų buvo) poilsis, Trakai, Ikea, svečiai, kinas, Druskininkai, Šventojii... Įkvėpimas, kiekvieno vasaros mėnesio žurnalų laukimai, skaitymas, rašymas... O, jetau vardinčiau be paliovos, ir tai būtų įprastinė pasaka be galo, tik ne apie bobutes, o apie Emilijos nuotykius :D

„Raukšlės tik įrodo, kad daug šypsojotės“ Gyvenimas susideda iš džiaugsmo, nors netrūksta blogio sėklų, kurios pamažu nyksta, kai gėris įsisupa kiekvieno žmogaus širdyje, pamažu padarydamas jį laimingu, taip žmogus užmiršta, kas iki tol buvo blogis...

Svajotoja Emilija

Knygos apžvalga

Ar pažįstat tą jausmą, kai skaitant knygą susilieji su pagrindine knygos heroje, kuriai galbūt nesiseka, stengiasi išlikti rami, ir nepulti į paniką, ir pabandyti nors kartą žvelgti į gyvenimą su humoru... ( Iš tikrųjų aš visada įsijaučiu visose skaitomose knygose, nebent tose kuriose nevyksta nieko įdomaus, ir pasakojimas bei įvykiai aprašomi itin nuobodžiai). Tačiau ši knyga kurią šiuo metu skaitau ( Holly Smale "Moksliukė"), prikaustė nuo pat pirmo paėmimo į rankas, kai ją įsigijau. 

Harieta - penkiolikmetė (ne vienmetės esam), kuri yra moksliukė patyrusi ir dar išgyvenanti patyčias, dėl didelio ir galbūt per didelio jos intelekto lygio. Tačiau visi jos patiriami skausmai, ar patyčios pateikiamos su humoru, kurio čia netrūksta, ir tiems kas žiūri į gyvenimą su dalele ar gausumu humoru, tikrai ši knyga patiks! Tačiau ateina diena kai viskas pasikeičia ir nelauktas stebuklas atsisuka prieš pačią Harietą, kuris gali pakeisti jos rutinišką, ir nelemtą gyvenimą... tampant modeliu! Tačiau viskas nesibaigia ar neprasideda laimingomis akimirkomis, pabaigomis, nes kiekvienas stebuklas, užuomina turi ir keblumų, o čia viena iš jų, kadangi Harietos geriausioji ir vienintelė draugė Nata svajoja nuo mažumės tapti modeliu... 

Tačiau reikia pridurti, kad Harieta VISAI nenutuokia apie madą, kas ji, o labiausiai ja nesidomi, ir net neturi mados pojūčio... Jai teks nemažai pastangų (nes ir taip darosi aišku), norint tapti visų dievinamai, ir pakeisti didžiausios priešės Aleksos požiūrį moksliukę... 

Nors mes su Harieta skirtingos, tačiau požiūriai, ir kai kurie mąstymai sutampa. Išgyvename paauglystės laikotarpį, ir suprantame gyvenimo prasmę, pasitelkiant humoru :) Padarius skaitymo pertraukėlę, tik dar labiau ir smalsiau pasidaro kas bus toliau, kaip Harieta susidoros su jai užgriūvančiomis problemomis, ir kartais pradžiuginančiomis naujienomis! Bėgu skaityti 37 skyrių (142 psl.), kurie yra beprotiškai trumpi, ir lengvai įkandami! 

Perskaičius būtinai aprašysiu visą šios knygos aprašymą! ;)
Čiau, 
Emilija 

Pamąstymai!

Einant nežinioj, 

Girdžiu likimą kuždant.

Laikas bėga, 

O Tavo balsas virtęs muzika, 

Groja mano galvoje...

Kas brangiau laikas ar meilė nežinioje?! Nenuvaldomas noras skristi, ar jaustis bejėgei savo mintyse, kurių neįmanoma sustabdyti... Kas jei balsas iš dainos, ne tik guodžia ar ramina, bet supainioja mintis... Kas jei daugtaškiai man taip patinka, nors jų kartais net nereikia, norint užbaigti sakiniui ar tekstui! Kas jei rudens atėjimas sukels tik painiavą mintyse, savi taps svetimais, o svetimi savais. Kas jei sapnas malonesnis nei realybė?! Kas jei... 

"Ir aš skęstuuu, gęstuu, nebegaliuu pakeist ką jaučiu..." - Monika Linkytė "Skęstu".

Su meile, Emilija 

Pasaka skirta mamai gimtadienio proga

Kiekvieną vakarą Ji kabėdavo virš debesų, tenais aukštai kur net nepasiekdavo lėktuvai... Jos susirūpinęs veidukas žvelgdavo žemyn, į Žemę, kurioje nuolat vykdavo veiksmas. Kartą Žvaigždė nusprendė be niekeno pagalbos (dangaus valdovų) nuskristi į Žemę, pasiversti žmogumi ir pabuvoti tris dienas, mat danguje tai reikštų vieną naktį... Kai Žvaigždė rugpjūčio mėnesį nukrito, žmonės matė arba girdėję nustebo, kadangi per šimtą metų nė karto nematė tokio didelio dangaus kūno krentant... Žvaigždės tai nė kiek nesutrikdė, Ji ir rinkosi sudėtingesnį planą, kad planetos žmonės nieko neįtartų. Žvaigždės kūnas Žemėje nepastebimai pasikeitė! Ji tapo daug tvirtesnė, jaunesnė, ir turinti žmogui būdingas rankas bei kojas! Krentantys Žvaigždės plaukai siekė Žemę. Švelnūs, ir nežemiškai šviesūs plaukai vijosi melsvą, išmargintą Žvaigždės suknelę... Didelės ir melsvos akys vis pažvelgdavo į seseris, tenais likusias žvaigždes. Tačiau balsas širdyje tyliai padrąsindavo eiti priekin. 

Visą naktį Žvaigždei teko klajoti po neaprėpiamus miestelius, kol galiausiai rado pastogę - miške glūdintį namelį, kurį buvo apsiviję medžių šakos... Žvaigždė nė kiek neabejodama liko gyventi jai apribotą laiką, neišeidama laukan, bei valgydama dangaus užsilikusį maistą. Tačiau žmonių kalbos netilo, kiekvienas spėliodavo kas namelyje gyvena, bei saistydavo tai su dangaus nukritusiu kūnu. Nė vienas miestelyje gyvenusių žmonių, nedrįsdavo vakarais pasekti klajojantį ir tenais gyvenantį padarą. Vieni paistė mitus jog ten tūno vaiduokliai klajojantys miškuose, kiti - jog tenais gyvena ištroškę žmonių kraujo vampyrai, o treti manė - į žmogaus kūną pasivertęs padaras... Mįslės, ir mitai netilo, kol paskutiniąją dieną laukan į turgų iškeliavo Žvaigždė. Šįkart Ji pasipuošė Saulės dovanota suknele, Mėnulio įsigytus segtukus plaukams, bei Vandenyno kurpaites... Turguje buvę pardavėjai ir pirkėjai, akimis vis nužvelgdavo nepažįstamąją. Jie net mėgino sekti iš kur toji, ir kas per viena klajojanti, tačiau Žvaigždė nutuokė jog per smalsumą atvykdama į Žemę, gali ir nukentėti, tad jos balsui kuždant širdyje pasilikti ir pati Žvaigždė juo suabejodavo... 

Paskutinį vakarą jai stebint seses danguje, Ji sukuždėdavo, atsidusdavo, ir taip dešimt sykių, kol galiausiai išaušus vidurnakčiui toji pavirto dulkelėmis, o jos rankose buvę segtukai - deimantais virto... " Aš žinau, kad troškau likti amžinai Žemėje, tačiau norint pasiaukoti kartais reikia padaryti tai ko galbūt niekad neišdrįstum jei ne pasirinkimai. Aš tapsiu dulke, kad galėčiau artimiau pažinti Žemę, kad galėčiau klajoti niekeno nedrausmindama, o mano dovanos virs žmonių įrankiais - deimantais, kurie lies ir trinsis žmonių rankose, bet bus neįkainojami ir ne kiekvienam įperkami..." - virsdama dulke ištarė Žvaigždė.

Gimtadienio proga šią pasaką skiriu Mamai!! 

Dar kartą su gimtadieniu, Mamyte :) 

Žvaigždėto vakaro Jums linki, Emilija 

Slogios mintys apie mokyklą

Dangaus mėlynumas mane migdo. Migdo kaip ateinantys lietaus lašai, kurie žutbūt nori pasirodyti, sugadinti dieną, nesvarbu, kad nuo karščio svaigsta galva. Galva kurią tempiu, nešu ant pečių, kaip arbūzą, kopūstą... Ir tuo pačiu metu prisimenu mokslus. Varginančią geografiją, pilkąsias pratybas, ir.. visų nekenčiamą matematiką. 

Lietui vos, vos lyjant slogios mintys kirba galvoje. Kaip aš atrodysiu rugsėjo pirmają? Kaip seksis mokslai? Ar šie pusmečiai pakylės iki dešimt? (Anie buvo lygiai devyni) Ateis naujokų? Ar keisis mokytojos/mokytojai? Tos pačios varginančios rugpjūčio mintys mane varo iš proto... Nauji sąsviuniai, kūno kultūros numestas krepšys, langelių pasaulis kurių paraštėse peskiosiu gėlytęs, juodraštis ne tam, kad skaičiuočiau uždavinius, o paišalynėms, klasės nuotraukos, kuriose visi klasiokai save peikia, linksmos lietuvių pamokos, rašiniai kurių nieks nekenčia, o aš dievinu... Juodos ausinės, skleidžiančios spalvotas dainas, rėkaujantys bernai, kurie trukdo susikaupti :) Skambutis, kuris pats keiščiausias, kadangi tai dainos populiarios! Biblioteka, kurioje malonu sėdėt ant palangės, valgykla kvepianti dešrelėmis, pusryčiai - du šaukštai košės, budėjimas ir juokas tramdyti pradinukus, švarkai kurie linksmina, o kartais nervuoja, ir kepyklėlės maistas valgymo metu...

Ech, taip užvedė mokyklos prisiminimai, jog tie vaikščiojimai koridoriais, nuobodūs arba labai linksmi namų darbai, tai tiesiog smulkmenos kurios vis giliau lenda ir lieka tūnoti mano galvoje... Ech, rugsėjis!

Su meile, Emilija 

Meilės įkvėpta

Po žvaigždėtu dangumi, tamsos apgautu žybsinčios žvaigždės rodo man kelią. Kelią į nežinią. Į ateitį. Troškimą mylėti, pajusti. Nematomos gijos juosia mano galvą, lyg vienintelį gyvą sutvėrimą... Sapnai buvę mano mintyse - išnyko, kaip ir praeitis, kad ir kokia ji bus neįkainojama. Garbanotos mintys veja šalin juodąsias. Garbanotos ir spalvotos, lyg dovanotos dangaus kuriame skraido Tavieji sparnai.
- Kaip supranti meilę? - paklausiau nedrąsiai mėnulio.
- Didelę, ir neblėstančią. - atsakė šis nerasdamas vietos danguje.
- Galima apkabinti rankomis? 
- Jei tik mokėsi džiaugtis.
Patylėjau, nerasdama vietos kėdėje, muisčiausi lyg norėdama išgirsti aiškesnį atsakymą.
- Kas yra? 
- Paaiškink, kodėl žmonės nesidžiaugi tuo ką turi. Panosėje. Čia žemėje. - karštai tvirtinau jam.
- Na čia jau jų problema, aš tik žvaigždžių palydovas, aš tik naktį stebiu meilės apgaubtus žmones. 
- Stebi? 
- Ilgai ir nuobodžiai. - nusijuokdamas mėnulis užgavo žvaigždelę, kuri ėmė ir nukrito. Staigiai, net nespėjus mirktelti. 
- Sugalvojai norą? 
- Juokeisi tik dėl to? - paklausiau nustebus.
- Norėjau, kad sugalvotum norą, kad atsakytum į daugelį Tavo galvoje kylančių klausimų. 
Tačiau man užsimerkus, jų tik dar padaugėjo. Gausėjo, nepalikdamos vietos dainai kurią klausiausi.
Taip ir norėjosi pažinti tai ko nepažinojau, atsakyti į tai ko pati atsakymo nerasdavau, ir suprasti tai ką laikiau bereikšmiu... Kas iš tų žodžių kai jie neturi prasmės? Kas iš pasaulio, jei jame nėra mūsų? Kas jei aš pasiklysiu Tavajame pasaulyje nerasdama savojo? Kas jei garbanotos mintys neturės pabaigos? Kas jei mes žengsime kartu, bet nerasdami kelio atgal? Kas? Jei...

Su meile, Emilija 

Rugpjūčio drugelis

Lengvas vėjelis glostė vienišo drugelio sparnus. Šie buvo išdažyti mėgstamomis paletės spalvomis.. Ryškūs ir dideli, taip galėtum apibūdinti šio vienišiaus sparnus. Mėgaudamasi tyliu burzgesiu ir saulės spindulėliais, drugelis tai šen tai ten skraidė man nematant... Tarp levandų šakelių pasislėpę matėsi jo sparnai, kurie karts nuo karto sujudėdavo... Saulė kepino kiek galėdama, lepindama lietaus nuvargusią žemelę. Kiekvienas dirbo darbelį, pradedant nuo žiogo svirpimų baigiant petunijų augimu! Saulė ir vėsus vėjelis glostė ir lepino kiekvieną išsiilgusį karštų, vasariškų dienų... Atsimenu, dar visai neseniai su drauge kalbėjome ir diskutavome apie jaučiamą rudens atėjimą, ir orą kuris visai nepanašus į vasariškas dieneles. Tik ant tų žodžių sukrusdavom, ir nutylėdavome nostalgiškai įkvėpdamos prisiminimų pačioje vasaros pradžioje, kurioje netrūko šiltų dienų ir gamtos pražydusio grožio.

Vitrinose nemažai laiko skirdavau apžiūrinėdama įvairaus stiliaus sukneles. Gražiausias, įvairiausių raštų, išmargintos gėlių, drugelių raštais. O vos prisiminus savo spintoje esančias sukneles, nuliūsdavau, tačiau prarasdama viltį žinojau, kad nė vienos iš jų nereikės, žiūrint orų prognozes. Ir štai netikėti, nelaukti, ir svarbiausia išlaukti orai sugrįžo! Nereik nei Turkijų, Graikijų.. Ir čia kaip tame užsienyje smagu, šiltas oras, kaitinanti saulė, ir neaprėpiama jūra. Nors lėk prie jūros! Svarbiausia tokiam orui esant nepamiršti pasiimti geros nuotaikos :) Taip mano mintims besirutuliojant ant piršto pasipuošė nematytas "žiedas", plazdantis, ryškus, dailus! Man bemąstant tarp levandų išdrįsęs pasirodyti drugelis nusprendė keisti planus ir susirasti draugiją! Chi, chi :)

Su nauja vasaros pradžia, 

Emilija 

Renata Šerelytė "Rebekos salos"

Vos tik atsivertus puslapius, kurie kvepėjo naujove, pajutau kaip ši knyga mane įtraukė į savąjį sukūrį, iš kurio tarytum negali išbristi... Mėlynas viršelis, lyg vandenynas ir derantis prie mano nagų lako spalvos kaip vandenynas tolimas, ir šaltas, tačiau vos tik atsivertus puslapius taip nebesijauti! Knygos veikėja Rebeka - penkiolikmetė užsispyrėlė, besilaikanti savos tiesos, jog kelionė į senelių namus tai tik dar viena nesąmonė. Taip ji pirmuosiese puslapiuose išsipasakoja rašydama dienoraštyje... Kol viskas apsiverčia 90 ° laipsnių kampu. Gauta anoniminė žinutė apie reikalų patikėtinių paslaugas (kurios taip reikėjo Rebekai, sprendžiant reikalus ne tik mokykloje, bet ir namuose, kadangi tėvai per daug užsiėmę savais reikalais, rūpesčiais) ir neatsargus atsakymas Rebeką priveda prie neregėto sapno, per kurį jį mergaitė turės atpažinti save, labiau savimi pasitikėti, o gal net surasti atsakymus į jai rūpimus klausimus bei paslaptis... 

Po Rebekos vizito su reikalų patikėtine, nebuvo pats geriausiais kaip įsivaizdavo mergaitė, tačiau atšauktas vizitas ir atsisakymas reikalų patikėtinės, po kurio ir prasideda nuotykiai... Grįžus Rebekai į namus, net jaukūs kambariai virsta jos manymu "ne itin prabangūs". Rebekos mama paskendus savo mintyse, ir jau naujai rašomajame kriminaliniame romane, o tėtis.. tėtis gastroliuojantis aktorius, vaidinantis Šekspyro dramose... 

Tad Rebeka netikėtu vizitu patenka į penkias salas, po kurių dvasiškai pasikeičia, ir susipažįsta su mistiniu pasauliu, kuriame nebegalioja įprastos taisyklės... Tačiau gal visa tai sapnas?!

Tie kas ieško naujovių, o ypač mūsiškėje literatūroje, patariu į rankas paimti šią knygą, nedvejodama rekomenduoju susipažinti su šios autorės knyga, kuri kaip ir minėjau įtraukia ir tarytum užburia savo paslaptingumu... Kai ryte baiginėjau skaityti šią knygą, iš pradžių man kilo daugybę besirutuliojančių klausimų, į kuriuos vangiai atsakinėjau versdama puslapius, tačiau kai pagalvoju tuo paslaptingumas, ir mistiniai siužetai stebi, ir žavi vienu metu! 
"Nors prapuoli netikėtai, bet atsirandi, kai tavęs reikia" - Renata Šerelytė "Rebekos salos"

Su meile, 
Emilija