Renata Šerelytė "Rebekos salos"

Vos tik atsivertus puslapius, kurie kvepėjo naujove, pajutau kaip ši knyga mane įtraukė į savąjį sukūrį, iš kurio tarytum negali išbristi... Mėlynas viršelis, lyg vandenynas ir derantis prie mano nagų lako spalvos kaip vandenynas tolimas, ir šaltas, tačiau vos tik atsivertus puslapius taip nebesijauti! Knygos veikėja Rebeka - penkiolikmetė užsispyrėlė, besilaikanti savos tiesos, jog kelionė į senelių namus tai tik dar viena nesąmonė. Taip ji pirmuosiese puslapiuose išsipasakoja rašydama dienoraštyje... Kol viskas apsiverčia 90 ° laipsnių kampu. Gauta anoniminė žinutė apie reikalų patikėtinių paslaugas (kurios taip reikėjo Rebekai, sprendžiant reikalus ne tik mokykloje, bet ir namuose, kadangi tėvai per daug užsiėmę savais reikalais, rūpesčiais) ir neatsargus atsakymas Rebeką priveda prie neregėto sapno, per kurį jį mergaitė turės atpažinti save, labiau savimi pasitikėti, o gal net surasti atsakymus į jai rūpimus klausimus bei paslaptis... 

Po Rebekos vizito su reikalų patikėtine, nebuvo pats geriausiais kaip įsivaizdavo mergaitė, tačiau atšauktas vizitas ir atsisakymas reikalų patikėtinės, po kurio ir prasideda nuotykiai... Grįžus Rebekai į namus, net jaukūs kambariai virsta jos manymu "ne itin prabangūs". Rebekos mama paskendus savo mintyse, ir jau naujai rašomajame kriminaliniame romane, o tėtis.. tėtis gastroliuojantis aktorius, vaidinantis Šekspyro dramose... 

Tad Rebeka netikėtu vizitu patenka į penkias salas, po kurių dvasiškai pasikeičia, ir susipažįsta su mistiniu pasauliu, kuriame nebegalioja įprastos taisyklės... Tačiau gal visa tai sapnas?!

Tie kas ieško naujovių, o ypač mūsiškėje literatūroje, patariu į rankas paimti šią knygą, nedvejodama rekomenduoju susipažinti su šios autorės knyga, kuri kaip ir minėjau įtraukia ir tarytum užburia savo paslaptingumu... Kai ryte baiginėjau skaityti šią knygą, iš pradžių man kilo daugybę besirutuliojančių klausimų, į kuriuos vangiai atsakinėjau versdama puslapius, tačiau kai pagalvoju tuo paslaptingumas, ir mistiniai siužetai stebi, ir žavi vienu metu! 
"Nors prapuoli netikėtai, bet atsirandi, kai tavęs reikia" - Renata Šerelytė "Rebekos salos"

Su meile, 
Emilija

Šypsenos, žmonės, vieniša laimė ir daugybė rašliavos

"Žodžiais beveik visi žmonės vienodi, tik elgesys parodo jų skirtumą"... Žmonės tai tarytum skirtingai išaugintos rožės, nesvarbu, kad jas vienija tokia pati spalva, nesvarbu, kad jas skina žmonių vaikai, tačiau jų dyglių ilgis skirtingas, rožių galvutės tai mažesnės, tai aukštesnės, viena be pradedanti augti, kita vysti... Ir tas pats tarp mūsų.. Žmonių gyvenime. Kiekvienas su charakteriu, kiekvienas skirtingų akių, norų, plaukų ilgių, šypsenų pločių, ūgio, nosių, lūpų.

Mergaitės kojytės vos laikėsi ant išsausėjusios žemės, rankos buvo apsivijusios skriejantį aitvarą, vienintelį draugą. Ilgi, juodi plaukai plaikstėsi, tarytum įtūžę varnai beskraidę dangaus viršūnėse... Abejingi žmonių veidai, palikdavo ją vienut vieną... Tiek skirtingų, strazdanotų, apvalių, mažų akių savininkų, ilgų, trumpų plaukų, tačiau visi jie abejingi... O ji vieniša, norėdama surasti žmonėse laimę, laimę, kuri daug aprašoma, bet retai pajaučiama... Tačiau žmonės, nieko nejausdami imdavo ir praeidavo pro mergaitę... Jos net nepradžiugino, ką tik danguje nušvitusi saulė... Bet staiga prabėgęs mergaitės amžiaus berniukas, ją sugrąžino į tikrovę... (Taip pat ir mane) O kas gi nėra smagaus, ir gero širdžiai, kaip atrastas naujas žmogus šiam pasauly, ir be abejo panašus savo siela, vidumi... Jog bent to galime išmokti iš kito asmens, galime tapti gerais, skleisti šilumą, gėrį, didelį nuoširdumą, ir raukšles sudarančią šypseną. Man ir taip būna, kai atrodo eini ir nieko nematai išskyrus tik baugius, abejingus veidus, o tarp jų Tą, kuris šypsos, Tas žmogus irgi skleidžia šviesą... "Skleiskime kartu" - pagalvoju, ir akimis dėkoju Jam už šypsenas...

O dėl tų raukšlių, tik pajuokavau, daugiau atveriame burnas, plačiai iššiepiam dantis ir rodom pasauliui savo nuoširdžias, gražias šypsenas! (Kažkaip net danguje nušvitusiai saulei, ėmiau ir "įjungiau" šypseną! :)

Šypsenas gaudanti ore, ir pati besidžiaugianti jomis,

Emilija :)

Kas pavogė mėnulį?!

Nors burtų netoleruoju, bei jais netikiu, tačiau šiąnakt tikiu jog jie įsikišo į gamtos dėsnius... Ne, galbūt ne Dievulio išdaiga paslėpti mėnulį, nuo danguje įsižiebusių žvaigždelių, o galbūt koks filmuko herojus nuskraidino mėnulį slaptoj vietoj palikęs... Kas žino, kur jis dabar, bet įtariu klastą. Jog danguje plyti beribis dangaus skliautas, žvaigždės vos, vos matomos, gatves apšviečia tik žibintai, prožektoriai ar šiaip koki moksliniai sutvėrimai... O mėnulis, kur gi jis (?), mąstom su mama, susikaupusios žvelgiame į dangų, ir bandome įminti paslaptį. Galbūt tai dar viena byla - kaip pasakytų koks nors detektyvas... Byla, kuri nekvepia žmogžudystėm, tačiau per daug sukta, kad ją įmintų! O galbūt šiandien mėnulis pasiėmė vasaros atostogų?! 

P. S. Po ilgo ieškojimo, virš stogų pasirodė mėnulis... Lyg burtų lazdele pamojus :)
Visados Jums, 
Emilija 

Perkaitusi galva

Visi norėjom gerų orų, tokius ir gavom, - kaip pagalvoji, tačiau verdantis karštis lyg būtum keptuvėje tikrai nieko nežavi, o tuo labiau manęs, kai savaitę blogam orui užėjus pratūnojau kambary... Na, kai jau ruošiausi pasirodyti laukui, ir maloniai šviečiančiai saulutei, į veidą plykstelėjo lyg žaibas karštis... Įsigandau, ir jau bandžiau apsisukti kai viena mano basučių išslydo iš po kojų ir nusirideno nuo laiptų. Ką gi, bėgau pakelti, kad toji neliktų taip ir kiurksoti vidury kelio, kai pamačiau, pavėsį, visų pamirštą ir vienišą, tačiau apsaugantį nuo saulės spindulių, kurių dabar taip bijojau... Nors margaspalvė skrybėlė dabar tebekiurkso ramiausiai kambaryje, jos man iš tiesų net nereikėjo, mėgaujantis vėjeliu pavėsyje... Išsileidau plaukus, rankos nusviro ir tarytum nuo begalinio nuovargio atsiguliau ir panirau į minčių sukūrį, jame suposi įvairiausios mintys... Nuo beprotiškiausių iki neįgyvendinamų...

Taip gulėjau ištisas valandas kai mano ausis pasiekė atbėgantis pusbrolis su kibiru šilto vandens, (o ką gali žinoti gal šalto vandens) kuris ir pagrąžino mano rūbelius tampančius šlapiais... Ką gi, teko išdykėlį gaudyti, ir atsilyginti už sutrukdytą ramybę! :) Cha, cha...

Su meile, Emilija