Dviguba dozė kūrybos

(Kadangi šiandien paskutinė šio mėnesio diena, ir mano tinklaraščio gyvavimas beveik jau mėnesį taigi šiame kūrybos lizdely bus net dvi kūrybinės dozės! :)

"Gėrio skraistė"
Kartais noriu pabėgti nuo likimo... Bet suprantu jog tai neįmanoma tas pats kaip sustabdyti laiką! Aišku noriu pabėgti tada kai bloga, bet ne tada kai gera, jog tada užlieja nuostabios akimirkos, džiaugsmas iškilęs iš širdies gilumos... Tada širdis kvatojasi, kilnojasi, džiaugiasi lyg laimėjusi...Tada begalo gera! Jog norisi kažką padaryti tokio įspūdingo... Kaskartėmis sukurti gerą istoriją, perskaityti gerą knygą, susipažinti su geru žmogum, klausyt gerą muziką, ir žiūrėti gerą filmą! Būti su tais ir būti ten kur tavo širdis tirpsta iš laimės ir prisigeria džiaugsmo! :) 
Tegul Jūsų širdys dega ir liepsnoja ne dėl to jog jūs pykstate, o dėl to jog Jūsų viduje virduliuoja gėris, gėris sklindantis iš Jūsų ir perduotas kitiems! Skleiskite gėrį ir šilumą kitiems...

"Ir taip kiekvieną rytą..."
Žadintuvas skambtelėjo savo nuolatinę melodiją, be kurios negaliu atsikelti ryte... Pasiražau, norėdama pasiekti ranka žadintuvą ir jį sustabdyti. Mėlynas žadintuvas nenutyla, dar stipriau suskamba norėdamas mane išbudinti. Tačiau aš karštai linguoju galvą ir ranka užspaudžiu žadintuvo jungiklį. 
Prrrrrssss! - nuskamba paskutinis žadintuvo tonas ir jis nutyla amžina tyla, kuria galiu mėgautis. Pasiražau ir lengviau kvėpteliu, užuodžiu iš virtuvės sklindančius kvapus - kakavos, blynų bei uogienės. Išlipus atsisėdu ir kojas iškeliu iš lovos, tada jas įgrūdu į šlepetes ir nušlepsenu ištisą kelią iki virtuvės... Kai pasiekiu tikslą, pilvas gurgia grodamas maršą, tačiau aš įkvepiu kvapo ir to užtenka, kad pilvas nustotų skųstis... O tada išsitiesiu ant sofutės ir mėgaudamasi geriu rytinę kakavą ir mamos taip mėgiamus blynus su aviečių uogiene! 

Su meile Emilija :)

Griežtas NE!

Nenustebkit jei gatvėj išvysit mane susivėlusią, panosiai kažką sakančią, ir iki skausmo nusidainuojančią... Taip, prisipažįstu aš nemoku dainuoti, tačiau ne problema kartais ir nemokšiskai padainuoti prieš veidrody...
Bet tarkim, kad ir gerų draugų kompanijoj aš niekados nedainuočiau! 
Jai norit išgirsti kam aš sakau griežtą NE, tada skaitykit toliau jei nesusijuoksite (šypsausi)
Mano griežto NE sarąšas:
*Netvarkai kambary;
*Indų krūvai;
*Pesimistams žmonėms (tie kurie vaikštinėja surūgę, ir gyvenime nemato spalvotų dienų);
*Besikeikiančiams vaikams (tie kurie vos ketvirtokai o jau vartoja riebesnius žodžius nei aš, kurių išvis nenaudoju);
*Vaikinams kurie esą mėmės (nepakenčiu);
*Šlamšto sukurtoms knygoms ir filmams;
*Varginančiam darbui;
*Žmonėms kurie yra savanaudiški ir beširdžiai, kurie pakelia savo sumautą ranką prieš siplnesnius;
*Besityčiojantiems žmoniems;
*Žmonėms kurie nedirba ir prašo išmaldos;
*Beraščiams žmonėms.
Manau nuo šio mano sarąšiuko Tau mielas skaitytojau apkvais galva, tad nenoriu varginti Tavęs savo griežtu NE! 
Nes tas sarąšas neturi pabaigos :)
Na ką gi skubu virtuvėn kol dar nepasibaigė šokoladas ir agurkėliai :)

Jus mylinti Emilija 

Sloga, bloga savijauta ir širdį prajuokinanti knyga...

Ehh... Ir vėl į svečius pasibeldė sloga, ji tiesiog įsiveržė, norėdama mane nuteikti prieš kitus... Be tos šnirpščiojančios nosies dar ir prisikabino bloga savijauta (lyg tyčia), bet širdies gilumoje prisistatė ji... Knyga! Be tų blogybių, taip jos laukiau... Kad net paėmus į rankas, priglaudžiau ir stipriai mylavau (tai dar vienas požymis, jog esu knygų maniakė!) 

Knygą man patinka pirkti kai jau pažįsti tą autorių, ir žinai jo rašymo žanrą, taigi kai įsidedu knygą į savo skaitytojos ir klubo narės krepšelį puolu į paštą (tačiau šikart mama nuėjo ją parnešti ir papildyti mano biblioteką), užsisakius iš knygų klubo, ir kai jau turiu rankose savo tikslą, pradedu apžiūrinėti (vartinėti puslapius, atidžiau įsižiūrėti į viršelį)...

Tačiau kokią gi aš knygą skaitau? - nori paklausti.

Ogi, "Prietrankos dienoraštį" netgi 8 dalį :)

Esu vis dar užsisvajojęs vaikas, esanti tobulai panaši į prietranką Nikę, jog net kartais savęs neatpažįstu... :) Tokia jau esu! 

Patogiai įsitaisius į lovą, užsimaukšlinus vilnones kojines, ir rankoje laikanti knygą, ramiai ilsiuosi nuo ligos ir rašau ČIA, jog praskaidrinčiau ne tik sau bet ir Tau nuotaiką...

O sloga taip prikibo, kad net nosis atrodo kaip buroko, o gal net braškės pavidalo ir spalvos... Ehh, dar kartą atsidūstu ir linkiu mielas skaitytojau, nesusirgti ir namuose gerti daug arbatų bei avėti šiltas vilnones kojines! 

Su šilčiausiais linkėjimais, Emilija! 

Skaitytojos knygos aprašymas

Knyga vadinasi “Don't Blink“ ir ją parašė James Patterson.

Viskas prasidėjo kai reporteris Nikas Danielas turėjo duoti interviu buvusiai žvaigždei. Jie susitiko restorane, tyliam, kur beveik jokios dvasios nebuvo. Atsisėdo prie mažo staliuko. Nikas kaip ir kiekvienas smalsaujantis žurnalistas buvo pasiruošęs paklausti pirmo klausimo, bet jam sutrukdė tragiškas vyriškio klyksmas. Visa tai įvyko vos už kelių metrų nuo jo staliuko. Kai jis atsisuko - pamatė seną vyriškį visą kruviną, be akių... Jo akys gulėjo išluptos šalia jo.

Po kelių dienų, Nikas pastebėjo kad jis buvo įrašęs video kaip ten viskas įvyko (aišku netyčia). Nuo tada prasidėjo vis blogiau Nikui, nes jo ieškojo ir bandė nužudyti žudikai, tie kurie pasikesino į kavinėje žiauriai nužudytą vyriškį.

Niekada nemirksėk, nes niekada negali žinoti kas tave stebi.

Gabija Varžgalytė

(Redaktorė - Emilija)

Akies krašteliu į užkulsius

Įkvėpiu gryno oro žvalgydamasi po sceną. Ji dar tuščia, tačiau aktoriai jau ruošiasi... Jie niekuomet nelaukia paskutinės minutės, ir visada žino, kad reikia suvaidinti kuo puikiausiai! Ir man tai patinka. Patinka jų požiūris į darbą, darbą kurį net nereikia dirbti, jei tau jis patinka, tu jauti tai širdyje... Ak! Apžvelgiu stalus, režisierę giliai mąstančią, ir besirikiuojančius vaikus, mokyklėlės mažuosius aktorius... O aš iš jų tarpo. Tik, kad kirmėlaitė graužanti bežydinčias rožes... Įkvėpiu ir stengiuosi nesijaudinti. Viskas turi būti puiku - raginu save... Kai pradeda rinktis žmonės, publika stebinti mus ir vertinanti, susijaudinu bet... Aš juk ištreniruota kirmėlė! - šypteliu. Tada pasitempiu ir užsidedu žalią kapišoną pasirengusi publikai parodyti savo talentą...

Emilija :)

Žvilgsnis langan...

Sidabrinis rūkas padengė laukus, visas medžių šakas... Jos tarytum puošėsi... Žvilgsnis krypsta į laukus, kurių žolė pasislėpus po rytmetčio sidabru... Paliečiu mintimis, žolės stiebus, skambteli, tačiau linguoja nenustygstamos vietoje vėjo kryptimi... Atsistoju ir tarytum pradedu šokti, nejudindama kojų, tačiau širdy kirba jausmas, kodėl man nepajudinus kojų? Išdrįstu, ir banguoju, neliesdama žemės, tačiau kai pakylu nebematau skambančių žolės stiebų, nuliūstu, tačiau vėjas mane neša savo pučiamu garsu...
Užsimerkiu, nes suprantu jog esu toli nuo žėmės, o aukščio tai aš bijau...
Bet viskas pradingsta, net žolės stiebelių grožis dingsta, ir suprantu padariusi klaidą, jog tokio gamtos grožio nepastebėjau ankščiau...
Tačiau suprantu pajututs širdyje didelį džiaugsmą, jog dar rankoje liko neištirpęs sidabro šerkšnas...

Beisgrožianti vaizdu pro langą Emilija :)

Kai vakaras ateina...

Kiekvienas, sakoma, jog turi savo dienos dienotvarkę, tai ką atliks, padarys ar norės atlikti dieną, tačiau aš tokios neturiu... Labiau žinau ką veiksiu vakare, tarkim viena iš jų tai skaitysiu knygą! Be knygos aš gyventi negaliu. Tai kažkas tokio, kuri neregimu atstumu paguos tave kai Tau liūdna, supras, ir suteiks vilties jog dar įmanoma pakęsti nepakenčiamus dalykus arba žmonęs.

Bet būna knygų kurių nenori jau net paėmus į rankas... Dažniausiai tai būna (bent man) - siaubo, per daug mistinės, ir per daug šlamšto sukurtos knygos, tokių nepakenčiu, ir iškart padedu net nespėjus pavartyti arba išsamiau pasiskaitinėti! Knygos - turi būti geros, pamokančios, naudingos ateity, įtraukiančios, bet ne tos kurios sukeliančios blogų emocijų. Tarkim, "Bado žaidynių" knyga, man labai patiko, sukėlė didvyriškumo, kažkokių kitokių emocijų kurių nejaučiau, bet mane nuvylė tas, kad dabartinės knygos išleistos po "Bado žaidynių" knygos, visos tos pačios, irgi žaidimas, irgi bado persunkę žmonės... Kodėl negali sugalvoti kitokių įdėjų rašant knygą, man asmeniškai neįdomu rasti knygynuose, bibliotekose to pačio žanro, minčių knygą... Aš net neleiščiau knygos, bet tai kaip ir minėjau tai mano nuomonė.

 Paskutinė vakar skaityta knyga labai sukrėtė ir kitaip pažvelgiau į lietuvių autorių kūrimą,(omeny į geresnę pusę) tai buvo Kazio Sajos "Liepsnojanti". Neeilinė, sakyčiau, tačiau įdomi, pasakojanti apie Radvilę, mergaitę kuri palikta globai su močiute, mat tėvai išvažiavę į Ameriką uždarbiauti, tačiau Radvilės istorija giliai paliečia kiekvieno širdį, jausmus, sukrėčia...

Radvilė randama prie upės, sudeginta, tačiau gyva... Ji nenori gyventi, ir beabejo pasakoti, močiutei, bei močiutės draugui kunigui Karužai. Tačiau ji išdrįsta papasakoti, tai kas nutiko tą naktį... 

Atleiskit, jei trumpai papasakojau nors kai kam pasirodė jog nieko apie šią knygą neparašiau, tačiau tik paminėjau, mat kitą įrašą ir skirsiu šiai knygai! 

Taigi patariu skaityti kiekvieną vakarą knygas, patogiai įsitaisusius lovoje :)

Jūsų Emilija :)

Kai drugeliai supyksta...

Ne visados drugeliai geri, dažniausiai jie įpykę, nors ir kaip kvailai skambėtų, mat drugeliai labiau asocijuojasi su gerumu... 
Tačiau manieji, skraidantys mano smegeninėse, per daug pyksta ant žmonių kurie elgiasi idiotiškai... 
Pirma noriu supažindinti su drugeliais - mano smegeninių draugais-mintimis! 
Tarkim, kad ir šiandien, drugeliai begalo pasiuto. Aišku per pamoką ( kodėl būtent per geografiją, kai norisi viską išklausyti.) 
Taigi tuo metu drugeliai laikėsi ramybės būsenoje - miege. Bet išėjus mokytojai ( asmeniškais reikaliukais, bet ne kavos gėrimu,)drugeliai pasiuto. Aišku, kaip ir klasiokai tyčiodamiesi iš vienos, protiškai neįgalios mergaitės, tada tai drugeliai įtūžo...
Bet viskas iš pradžių...
Šikart geografija (paskutinė pamoka), buvo na ne geografiška... išėjus mokytojai (tai jau minėjau), prasidėjo "karas". Neišsigąskit, tai tik klasėje vykstantis triukšmas. Visų pirmiausia mūsų klasiokai ir klasiokės tyčiojosi iš protiškai neįgalios mergaitės Linos (vardas pakeistas).
Aišku Lina mums labai trukdo, bet turime ją gerbti, bet dėl vieno dalyko, jog ji neįgali. Aišku, ji judina rankas, kojas, bet nemoka pajudinti smegenis... Bet dėl to ji nekalta, kad tokia gimė, nereikia jos dar labiau smerkti, ar įžeidinėti.
Kartais pagalvoju, jog papuoliau į dar mažesniųjų klasę (aš nenoriu nieko įžeisti, bet mieli klasiokai jei skaitote, manau nuo šio sakinio išjungėte manąjį blog'ą, atleiskit visiems įtikti negaliu.)
Taigi Lina šiandien buvo labai pasitikinti savimi ir išdarinėjo nesamonęs, tai sėdintijį šalia stumdė, ir visiems siuntė oro širdutes... Tai nervuodavo, kai ji trukdydavo, juokdavosi, ir išdarinėdavo nesamonęs, bet ne vien ji buvo kalta.
Na, kad ir praeivį išvadinkite visokiais žodžiais, keiksmažodžiais arba viešai pasakykite jo kompleksus, kaip jis reaguos? Aišku, kad mušis, keršyt norės, arba ignuoruos, bet manau tuo mažai tikiu! 
Viskas gal ir būtų taip pasibaigę, gal ir būtų nustojusi Lina, bet jeigu ne klasiokai, vieni filmavo, kiti erzino, treti buvo stebėtojai... Aš ir buvau stebėtojų tarpe, nors retkarčiais rikteldavau, kad baigtų taip elgtis arba, tiesiog širdyje kunkuliavo pyktis! 
Grįžus mokytojai, nieko kaip ir neįvyko, Linutę apkaltino, kad vėl elgėsi bjauriai ir stumdė sėdintįjį, kad ir kas, kad jis buvo berniukas... Linutė gavo pylos. Ji tik linksėjo, bjauriai krapštydama nosį, ir kažką panosiai burbėdama.
Problema kaip ir išsisprendė, bet tiksliai kas kaltas buvo taip ir nepaaiškėjo! 
Taigi žmonės, vertinkime ką turime ypač protą, nes kartais tie kurie apdovanoti gabumu, pasireiškia blogiau negu tie kurie proto išvis neturi! 
Jei ką įžeidžiau - nenorėjau! Bet dėkoju, kad supratot mane :)
Emilija, giliai širdyje jaučianti drugelių šnibždėjimą.

Gyvenimas be pykčio

"Gėris ir blogis - tikrieji Tavo mokytojai".

Kas būtų jeigu pyktis dingtų, jei staiga sužinotume jog nemokame pykti, na prarastume tą jausmą...
Manau kiekvienas iš mūsų nustebtume, bet jei prarastume pyktį nebeliktų ir kitų jausmų kaip antai : meilė, atleidimas... Manau mes būtume tuščiagalviai žmogystos - be širdies, proveržių, jausmų!
 Jog žinome, kad per pyktį atrandame meilę, išmokstame taisytis iš savo klaidų. Manau tie kas trokšta atsikratyti pykčio, teisingai elgiasi. Nes kiekvienas kuris "užspaudžia" pyktį, galiausia tai gali baigtis ir mirtimi, jog nuo per didelės tylos, neišsikalbėjimų, patyčių ir nusižudo žmonės, taip manydami jog bus vienintelė priežastis dingti... Bet nemanau, ar tai vienintelis būdas tai išspręsti.
Taigi patarsiu kaip Tau išspręsti Tave griūvančias negandas :
1. Turi pasitikėti bent vienu Tave supančiu žmogumi, ir išsipasakoti, išsilieti, kad būtų lengviau;
2. Jei Tave kamuoja pyktis, o Tu niekaip negali atsikratyti skriaudikų taip pat pasipasakok artimiesiems, bet svarbiausia mokėk apsiginti! Tai svarbiausias dalykas! Be to, ignoruok, o prireikus pagalbos jiems, nusisuk kaip ir jie nusisuka nuo Tavęs. Nebūk parankinė, neleisk, kad kiti išnaudotų Tavęs. Jei Tu esi jiems niekas, arba kokia paskutinė liurbė, tai ir lik tokia kokia esi :) Mat jiems prireikia Tavęs nelauktai, kai nesiseka ar kažko prašo padėt. Jei šaiposi, tai tegu, bet tegu pamiršta Tavę kai reikės! 
3. Turėk draugę! Svarbu turėti draugę, žmogų mokykloje kuris stebi Tavę, priešams puolant ir apgina, be to, draugas ar draugė liudininkas, tad gali drąsiai išsipasakoti.

Kaip kovoti su pykčiu?
* Neapkalbinėk;
*Jei mėgsti "bobučių pasakėles", nustok tai daryti ir stenkis kauptis į dalykus kurių Tau gyvenime prireiks;
*Nekalbėk ir nekišk savo didelės nosies, ten kur ji nepageidaujama;
*Kuo mažiau konfliktuok;
*Ignoruok žmones kurie tarpusavyje kiša ten kur nereikia arba apkalbinėja, geriausia praeiti iškėlus galvą ir mintyse kartoti : "Aš tvardausi";
*Ir svarbiausia PASITIKĖK SAVIMI! Jei nepasitikėsi bet kada skriaudėjai pradės kopti "Tau ant galvos", o manau to tikrai Tu nenori.

Taigi didžiausios sėkmės kovojant su pykčiu, bet nepamiršk kad bet kokia šypsena ar geras žodelis padarys pasauliu geresniu, nei išlietas pyktis! 
Sėkmės, Emilija :)

Trumpa istorija neturinti pabaigos

"Raskime laiko klausytis, žvelgti į akis, išmokime kartu verkti, drąsinti vienas kitą, juoktis, būti tiesiog kartu. "

Manau kiekvienas iš mūsų turime brangius žmones, draugus kurie supranta iš pusės sakinio, juokiasi iš nukritimų, tiesiasi ir keliasi kartu regėdami tik šviesą tunelio gale… Yra ir tokių kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo begalo geri draugai, kad jie padės nelaimėse, supras, arba bent nusišypsos kai reikės… Bet. Tiesa būna per daug karti, negu pats pirmas išvaizdos padarinys.

 Mes su Elija esame labai skirtingos, bet vidumi kiek panašios. Mus abi traukia panašaus tipo berniukai, abi rengiames išskirtiniausiai iš klasės, mat esame kiek maištingos asmenybės. Net kartais pagalvojame jog esame sesės, bet tik numojame ranka ir toliau juokaujame… Elija galvoja pereiti kiton mokyklon, nes jos tėvai žada keisti darbovietę ir vietą…

Dažnai su Elija apie tai pasikalbame, ir kuo toliau tuo nerimas graužia širdį. Bijau jog išaus ir nebepamatysiu jos klasėje, bei namuose… Su Elija kiekvieną sekmadienį po pietų susitikdavom, kad padarytumėme pamokas, bet šikart ji negalėjo atvažiuoti pas mane… Kodėl? Kodėl? Kodėl? – klausiau visą likusią sekmadienio popietę, bet staiga nutilau kai gavau žinutę iš jos…

Ar ši istorija turės pabaigą nuspręsite Jūs, skaitytojai! 

Kaip ir žadėjau prieš rašydama paminėsiu vieną faktą apie save : ,,Dievinu vanilės kvapą" bei dar vienas "Retkarčiais bijau aukščio".

Iki kito karto :) 

Emilija

Nežemiškoji rašytoja

"Kartais reikia pakilti, kad suprastum kas slypi virš tavęs".

Būna dalykų kurių mes nepastebime, būna dalykų kurių mes nenorime pastebėti ir būna dalykų kuriais mes nepasinaudojime, tada kada reikia...

Manau šiame naujai įsikūriasiame tinklaraštyje bandysiu atrasti ir padėti atrasti, tai ko galbūt Jūs nežinot, o galbūt bus atvirkščiai.

Kodėl mano tinklaraštis vadinasi "Nežemiškoji siela"? - Manau kiekvienas esame išskirtinis, tad bandydama išsiskirti iš minios (nors tai nėra blogai joje būti), sukūriau ganėtinai "nežemišką" pavadinimą.

Kas čia bus? Labiau aš mėgstu skaityti straipsnius nei pati jų ieškoti ar būtent rašyti. Čia bus visokio plauko istorijos, pasakojimai, išgyvenimai, frazės, skaitytojų laiškai, ištraukos iš mėgstamų paauglių knygų ir beabejo interviu.

Kas aš tokia? Noriu prisistayti, esu Emilija. Esanti taip pat "nežemiškoji". 

Faktais nerašysiu apie save, o kiekvieną kartą prieš mums susitinkant, parašysiu vieną faktą, kaip naujai prisistatant. Mėgstu kurti ir skaityti, stengiuosi dalyvauti kur tik galima pav. : konkursuose, istorijų kūrimuose ir dalyjamųsi, mokyklos renginiuose. Viena iš mano aistrų - teatras. Jame kaip ir užaugau, mat mama nuo pat mažumės į teatrą vesdavosi, o paskiau pati norėjau vaidinti, nuo pat pirmos klasės ir pradėjau lankyti mokyklos pradinių klasių teatro užsiėmimą. Ketvirtoje perėjau miestan esantį teatro mokyklėlę "Mano teatras", kuriame aš ir susipažinau ir patyriau jausmą stovėti scenoje, stebint publikai.

Taip pat dievinu knygas, gal per mažai pasakyta, kad dievinu, bet... Taigi raginu Jus siųsti knygų aprašymus, (prašau tik ne nuo knygos galinio puslapio aprašymo), tai turėtų būti Jūsų pačių papasakota ir "išgyventi" jausmai, skaitant knygą. 

Norint siųsti, reikia susisiekit šiuo adresu :

emilija.grisk@gmail.com

Na, o kol kas sakau Jums iki greito!

P.S. Nekantriai laukiu knygų aprašymų. :)