TAG : WHAT IT...?

Jetau, kaip seniai su Jumis mačiausi, nors praėjo savaitė, o gal ir daugiau, tačiau... aš be kūrybos, be savo tinklaraščio įrašų, kaip žmogus be jausmų, kurių negali išreikšti. Vis dažniau turiu idėjų, tačiau sunku jas įgyvendinti, ir taip kamuojuosi su kūrybine krize. Šiandien mane labai nustebino Zuikis ( Zuikio pievose apsigyvenusi zuikienė, nors visai ten ne pievos ). Taigi turiu įvykdyti šitą smagią užduotėlę, ir perleisti ją....

* Aistei
* Rugilei
* Akvilei (tinklaraščio rašytojai - "Life in Technicolor")

Kas jeigu: tau niekada nereikėtų miegoti... BET: mirtum 20 metų per anksti? Kai pagalvojus, aš tas žmogus, kur pastaruoju metu verčiasi nutrūkgalviškai, ir niekur nespėja, gal ir būtų gerai kokias dvi dienas išgyventi be miego, BET, miegas yra viskas, tad tikrai neketinu jo atsisakyti, kai retkarčiais, net neišsimiegu, tad miegas mano ir taškas. :)

Kas jeigu: visur pasaulyje būtų taika... BET: dingtų internetas apskritai kaip dalykas? Noriu taikos, kai dabar jaučiu baimę, dėl vykstančių konfliktų, ir visokių "alach abar" (atleiskit, nemoku rašyti) susisprogdinimų, tad vardan taikos, ir ramybės, kaip gera pilietė, atsisakau interneto.

Kas jeigu: turėtum magišką kilimą... BET: niekada negalėtum nuo jo nulipti? Oi, neee. Taip, fantastika vienas mano iš mėgstamiausių knygų žanrų (fantastinių filmų nemėgstu, nebent išskirtiniais atvejais), tačiau, kad skraidyt ant Aladino stebuklingojo kilimo, deja negalėčiau, nesugebėčiau, o tuo labiau neįsivaizduočiau savęs, kadangi beprotiškai bijau aukščio, tad nenorėkit manęs įsivaizduoti cypiančios.

Kas jeigu: turėtum magišką spausdintuvą, kuris spausdina tikrus pinigus... BET: turėtum visą likusį gyvenimą nešioti kiltą be kelnaičių? Net šlykštu pagalvojus, kaip nepatogu, nepadoru būtų nešiotis, o pinigai tuo atveju mažiausiai rūpėtų, tad kam dėl jų vargintis? A?

Kas jeigu: turėtum pakelį traškučių, kuriame niekada nesibaigia traškučiai... BET: tavęs niekada niekas neįsimylėtų? Turbūt meilė, vienas iš jausmų, kuris žiauriai svaigina, ir tave neša tarp debesų, tad be jos neapsieičiau, tad kam man tie traškučiai, jei prie pat maxima, galiu bet kuriuo atveju nueiti ir paprasčiausiai jų įsigyti, o meilė, ar tuo labiau simpatijų nenupirksi/papirksi tais nesibaigiančiais traškučiais...

Kas jeigu: mokėtum 3 pasirinktas užsienio kalbas... BET: pamirštum savo gimtąją kalbą? Varge, tik ne šitas klausimas, kuriuo norėčiau išsisukti galbūt, arba verta pamąstyti, bet... kadangi man lietuvių kalba super einas, tad verčiau dar įgyti daugiau žinių anglų kalboje, rusų, na ir dar pasimokyti naujos kalbos prancūzų, kuri mane nuo seniausių laikų žavėjo. P. S. Esu patriotė, bei mylinti Lietuvėlę, bet manyčiau, kad ir taip kažką siesiu su lietuvių filologija, žurnalistika, tad iki to, vertėtų pasimokyti anglų kalbos * (papildymas atsakymo, atsiprašymas, už pasirinktą variantą)



Kas jeigu: saulė šviestų tada, kai esi geros nuotaikos... BET: lytų lietus, kai tau liūdna? Man nepatinka žmonės, turintys nuolatines nuotaikų kaitas, tad ko labiausiai bijau, tai pavirsti tokia, kad viena dieną nejučia meilikaučiau su žmonėmis, o kitą dieną varyčiau ant jo, ar kaip kitaip dėl dėmesio atkreipimo šaukčiau. Ne, saulė gal ir gerai, bet tik ne lietus, kuris pastaruoju metu ir taip dažnai užsisėdėjęs žiemoje.

Kas jeigu: darbas apie kurį svajoji yra tavo... BET: atlyginimą gauni šokolado plytelėmis? Esu priklausoma nuo saldumynų, tikroji smaližė, kuri pamačius iškabą gundančios saldumynų reklamos, nueis ir nusipirks saldumynų, nesivargindama išleisti ant laisvalaikiui reikalingo sąsiuvinio. Šiaip mintis gundo, BET, aš nenoriu, kad darbe mane už pasisekimą vertintų šokoladu, tad ate, ate šokolade, renkuosi pinigus! (įspūdingai šypsosi, lyg pinigai stovėtų jai prieš nosį)*

O DABAR TU ATSAKYK Į MANO PATEIKIAMĄ KLAUSIMĄ : Kas jei Tavo mėgstama muzika niekada nesibaigtų, vos Tau panorėjus, BET... Persijungiant muzikai, Tau aptemtų akys (maždaug, kaip gautum su šluota per galvą, arba susimušus skrietų vadinamos žvaigždutės).

Laukiu atsakymų!! <3

Emilija

Gal jau užteks?!

Šiandien vargstu, o atrodo visą amžinybę, o jog mokslus galima taip pat prilyginti tai ilgai trunkančiai amžinybei... Man atsibodo. - taip apibūdinčiau savo savijautą, nuobodulį, ir nepasiekimą paimti net puodelio arbatos, kuris stovi šalia, ir žiūri. Mąsto jis apie savo likimą, aš apie savąjį. Tik jis ilsisi mąstydamas, o aš vargstu kaupdama mintis lyg skrynelėje užslėptus lobius. Ir tas vargina daug daugiau, nei nepabaigtos geografijos pratybos, ar dailės sąvokos, kurios net neturi prasmės būti peržvelgtos akies krašteliu. Ne, aš rimtai pavargau, nuo tų pamokslų mokytojų, kurios išmano mūsų gyvenimą, ir tarytum diktuoja nepaaiškinamas gyvenimo taisykles, lyg būtų šeimos narės, tos nenutylančios bobutės, burbančios koks pasaulis nedėmesingas joms, taip daro, manau tikriausiai vaidina ir mokytojos, jos elgiasi lyg mes priklausytume joms, ir vaidina, kad nesimokome, nors dedame net išnaktomis pastangas. Norėčiau protestuoti, arba išreikšti nuomonę, kurios mokytojai negerbia, negerbia, nes galvoja, kad ji vyriausybei nepriklausys, kam čia gi gaišinti brangų jų laiką, ir pertrauką, kurios metu mėgaujasi kavute. O, mes tai negalime net gėrimų pasidėti ant stalų, gi draudžiama, nes neva trukdysim mokytojo dėmesį, ar ranka išpilsim priešais sėdintį, kuris tuo metu tarytum net nejuda. Bet ne, negalima ir taškas. Taškelis. 

Šiandien man su klasiokėm besėdint, fizikos pamokos metu, (kurios net nebuvo) iškėliau sau klausimą, ir garsiai sušukau : "Norėčiau daryti protestą, kad žmonės negerbia mūsų, mokinių nuomonę". Klasiokės pradėjo diskutuoti, ir peikti mokyklinius standartus, skirstymus į mėgstamą, ir nepopuliarų, ar neišklausymus, o gal greičiausiai didelį kiekį namų darbų, kurių ne visi ir nori daryti, arba dažniausiai užima didesnę dalį laiko po pamokinės veiklos, kurios bent džiugina mano mokslo metus... Neturiu nieko blogo prieš mokyklos mokytojus, tačiau kartais nervina. Užknisa. Kai Tave lygina su niekuo, nesupranta Tavęs kaip asmenybės, ar rašinių, per daug jausmingų, kurie kartais per daug išjausti, kad suprastų standartus... 

Norėčiau, kad mokytojai daugiau suprastų mus, jog jie irgi buvo mokiniai, o tuo labiau vaikai, paaugliai. Norėčiau, kad jie gerbtų mūsų pasirinkimus, ir klaidas išmoktų nesmerkti, o suprasti, kad klaidos visad pateisinamos, ir ištaisomos. Ir... galbūt, norėčiau išmokti taip karštai nereaguoti į sakomą kritiką. 

Tuo metu plaukiau pasroviui gaudydama rankomis siūlomas progas, bet man reikėjo sparnų, man reikėjo minčių, kad galėčiau turiningai jas išnaudoti, kad pagaliau suprasčiau ko iš savęs noriu, ir ką galiu pasiekti. O, sparnai man padėtų nuskristi. Greičiau link savo svajonės... 

                              (ai čia valgyklos kampelis, kurį šiandien užfiksavau)

Su didele meile Jums, 
Emilija 

Jaukumo oazė

Tylėjau ir tyriau pasaulį, mažomis, šiek tiek siauromis akimis. Bandžiau suprasti ir skirti gėrį nuo blogio... vis ieškojau tiesos niekame, ir piešiau viską viename. Ach, kiek ironijos bandant nutapyti kuo ryškesnį paveikslą, naudojant tik juodus atspalvius, ir juose įžvelgti spalvas. Ryškesnes, aiškesnes, ir vis dėl to spalvas, matomas kiekvieno akiai. O, jog žvelgiant realistiškai tai neįmanoma...
Aš bandžiau iš Tavęs išplėšti saulę, sutramdyti lietų, ir pasiskolinti praeivių šypsenas bent... metams... tada aš tuos metus tapysiu. Tau paveikslą. Apie Tave, su Tavimi, be Tavęs, ir vėl su Tavimi, kol įgausim spalvas, ir tą vidur pamestą jaukumą. Aš piešiu, tas pačias dienas praleistas be Tavęs, bet mintyse su Tavimi, kol liausiuosi panikuoti, nes man nelengva, nelengva už dienas, kuriose trūksta jaukumo savokos,ir šilumos sklindančios kažkur, kur netoli sėdėtum... aš deja laukiu tos dienos, kai galėsiu Tave įterpti į paveikslą. Lauksiu, ir manau sapnuosiu visas paveikslo detales kur Tu stovėsi, ir ką veiksi, kopijuosiu Tavo laisvalaikį, ir jį įterpsiu tam pačiam paveikslo fone... aš stebėsiu, ir lauksiu, kol jaukumas mus nuneš link pabaigto paveikslo, nes paveikslas tai gyvenimas, o gyvenimas tai paveikslas! Piešk jį!
Su šypsena veide,
Emilija ♡

Bijau artėjančios sumaišties

Aš bijau. Rimtai. Nenumanau, kaip klostysis viskas toliau, bet nelaukiu pirmadienio. Pirmą kartą, kuo rimčiausiai norėčiau sugražinti laiką atgal, viską sustabdyti, ir mėgautis šventiniu maratonu, nes... aš baisiai prie to prisirišau, kad net neišsiritau iš super malonaus kiauto. Ir vis gi, aš bijau pirmadienio, dar ir dėl to, kad prasidės sumaištis, pyktis grįž, ir teks vadovautis protu, ar niekam tikusia šypsena. Bet... aš dar noriu pakiurksoti lovoje, pailsėti iki nuobodolio, pamiršti netikusius namų darbus, ir nesivadovati laiku. Pamiršti jį, ir mėgautis buvimu. Savęs, kitų bičiulių. Ir kodėl visas tas malonumas turi pabaigą? Kam reikia naujos, nuobodžios rutinos kuri dar labiau liūdintų. Kam reikia tų sumautų dienų, kurių dėka aš verkiu... (Jei pastebėjot man dingo nuotaika). Man reikia dar vienos itin ilgos savaitės, dar džiaugsmo akimirkų, kad nepraraščiau savęs... akimirkų, kai kalbėtum su laime, ir lauktum valandos, kada galėtum vėl su ja pasimatyti. Aš išsiliejau. Nepajėgiau viską palikti savyje, susikaupus per dvi valandas, tiesiog turėjui atsiverti, nes vien tik pagalvojus apie mokyklą, vimdo. Mintys vimdo. Prisiminimai, kuriuos norėčiau suguldyti į kapines, jog prisiminimų kapinės egzistuoja, tiesa? Jei ne, aš jas įkursiu, ir dedikuosiu mokyklos vardan. Jei atvirai, mane žlugdo mokslai, kurių bus apstu dėl susikaupusių namų darbų, ir negalėsiu skirti laisvalaikio malonumams, nebent laukdama savaitgalių, kurie tarytum praskrenda... ech, norėčiau, kad praskristų ir mokslo metai, norėčiau mėgautis vasaros jaunatviškumu ir laisve! Tuo ir baigiu, savo sapaliones apie baimę, kuri neužilgo nieko nelaukiama ateis!

Iki brangieji,
Emilija ♡

Saulės paieška

Pro mano užuolaidas skverbėsi negailestingi saulės spinduliai, suteikę rytdienai trupinėlį laimės. Tik šie ne amžini. Spinduliai, kaskart pasislepia, ir kai pasiduodu beieškanti, jie išlenda. Štai, kaip šie su manimi žaidžia. Jie erzina mane, kaip mažą šunytį, nesuvokiantį kur po galais, dingsta pasaulio šviesa - saulė. Taip diena, iš dienos mane keldavo saulė, arba jos spinduliai. Ir, žinot ką, kodėl ji beldėsi į mano langą, mano kambario erdvę, kai tuo metu kuo laisviausiai galėjo gelbėtis kaimyno langais. Bet ne, saulė turėjo paslaptį, kurią neva man reikėjo tučtuojau įminti, bet... aš negaudysiu jos, kaip tas pats mažas šuniukas, ar žaidimų ištroškęs vaikas.
Suvokiau, tik po kiek laiko, kodėl ši negailestingoji mane kelia ankščiausiai, (meluoju, ne taip ir anksti) nes mano erdvėje, manyje verda laimė. Aš tas žmogutis, kuris žiauriai pozityvus, ir nekantrauja naujų veiklų, pažinčių, ar kūrybos erdvių. Taigi, ne kas kitas šviečia laimės spindulėlius, o aš. Aš šviečiu kitiems, arba tai pačiai saulei, nes ši rado sielos draugę. Mane. Dabar suvokiu, kodėl kasryt ji manęs laukia, kad tik pramerkčiau akis, ir duočiau ženklą, kad vėl pabudau. Tai saulė manyje kažką rado, kad prisirišo. Saulė, kaip ir kiekvienas žmogus ieško pasaulyje laimės... Arba ji rado, arba ketina ieškoti. Gal kitais tapsite Jūs?
Su šypsena veide,
Emilija ♡

Laiškas skaitytojui ir tinklaraščiui metų proga

Mielas, skaitytojau,
Ech, kaip greitai bėga laikas, bejėgiškai mojuodamas įvairiais metų laikais, kurie atrodo praneša naują pradžią, palikdama praeitį su tuščiomis nuoskaudomis, ir vis gi metai bėga, bėga ir mėnesiai, kurie akyse tirpsta, kaip, kad ledai nespėti suvalgyti... ir štai, sulaukiau tos dienos, kai galiu pasidžiaugti savo tinklaraščio egzistavimu. Tvirtai jis jaučia pagrindą, tvirtai jaučiuos ir aš. Kūryboje plečiuosi, kaip nepažįstamųjų akiratyje, vis daugiau pažinodama asmenybių, o čionais savo galimybių kurti, suvokti, pažinti.
Pripažinsiu, kai pirmą kartą susidūriau su mintimi kurti, bijojau, jog šis tinklaraštis neišbus nė dviejų gerų mėnesių, bijojau savo kūrybą pateiki kitiems, išgirsti dvipusių, skirtingų nuomonių, o dar kai blaškiausi dėl dizaino... tai maniau, kad pražusiu tarp patyrusių jaunųjų rašytojų, ir jų gabumų. Bet kaip ir man, tereikėjo stumtelėjimo priekin, kad nesuabejočiau savo pasirinkimu, siekčiau tolesnių rezultatų, ir vis gi man pavyko. Pavyko tobulėti, kaip asmenybei, mąstymui, ir supratau, kad nesu tas kas esu, kai sugebėjau kurdama atrasti ir save. Tikrąjį "aš". Metams prabėgant jaučiau didelį pasistūmėjimą priekin, kūrybos sritį, ir ieškojimą savęs, nes vis gi radus dalelę, ieškau antrosios, kad suvokčiau save, asmenybę. Metai prabėgo, tiek kalendoriniai, tiek kūrybos, ir aš supratau, ir neklydau jog nulipdžiau savo prieglobstį, savo tinklaraštį, į kurį galiu atsiremti, kai blogai išjausti, pasiguosti, kai gerai mėgautis tomis dienomis, bet negalėčiau to daryti, jei nebūtų Jūsų, tiek šeimos palaikymo, tiek draugų ar skaitytojų. Manau, Jūs esat mano sektini pavyzdžiai, tie žmonės kuriais tikiu ir pasitikėjau, galėjau paklausti nuomonės, ir jų žodžiuose galėjai išgirsti tiesos, tikrumo. Aš, už viską Jums brangieji dėkoju, už skleidžiamą pozityvą, pastūmėjimą, komentarus, įkvėpimą, ir egzistavimą, kaip, kad egzistuoja šis nežemiškas tinklaraštis vienerius metus.
Taip pat norėčiau padėkoti, dizaino autorei Dovilei Dalmantaitei, kurios dėka šis tinklaraštis įkvėpė, suteikė prasmę, ir spalvingumą, kalbą vaizdu. Ačiū, mieloji!
Aš vis dar negaliu patikėti, kiek daug dėmesio, ir palaikymo sulaukiau, nors kuklus sekėjų skaičius, bet yra dar daugelis slaptų skaitytojų. Ačiū, ir Jiems!
Norėčiau, kad dar vieni metai kūrybos kelyje atneštų ryžto, įkvėpimo, kantrybės belaukiant įkvėpimo mūzos, ir gerų akimirkų! #Metai #jėėė

Su meile, mielieji,
Emilija! ♡♡