Medis judėjo aukštai man įsisupus, o kojos nebuvo supančiotos, kai tuo metu ant žemės vaikščiojau su žalsvais žole primenančiais kroksais... Ir tuomet man įsisupus aš tarytum įnikau savo pasaulyje... Niekas netrukdė, net ir rėkaujantys iš laimės pusbroliai.
Aš buvau savo laimėje. Jaučiau šalia savęs, turėjau ne tik apglėbus, bet ir mintyse vis išlendančią...
Vėjui kutenant žandus aš rankose stipriai laikiausi supynių, bijojau sustoti, bijojau paleisti laimę, bijojau netekti vėjo, saulės spindulėlių, ir atrodo debesies kraštelio kurį siekiau plaukais...
Ak, tie išdygę, besikeičiantys vasaros orai, vieną akimirką žiūrėk, jau saulė išdidžiai pasipuošus spinduliais, o jau kitą vėjas šiaušia plaukus į visas puses...
Tačiau balsai kviečiantys mane, sutrukdė laimei tęstis toliau, ir mano kojos pačios nuvedė tenais kaip vedė balsai...
"Kad ir kokio amžiaus bebūtum, visada tai kas tave traukė vaikystėje, suaugus ar būnant paaugle, širdyje išliks noras pasijausti mažu, ir toli atsiribojant nuo žemės rūpesčių..."
Su meile, Emilija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą