Rankos šaltos, o akys ledinės žaibuoja į gėlytęs kurios pradeda dygti, tačiau viduje, jos nedygsta, o tik iš skausmo nudiegia širdį...
Veltui save bandau įtikinti, jog nuo problemų neįmanoma pabėgti, jos tarytum tave persekioja, lyg šešėlis, tykantis tavęs saulėje...
Tačiau saulė nešviečia, nei šešėlio, nei paskutinių lapų šlamėjimo nėra, tik patvoriais laipiojantys katinai miaukia iš gaileščio, tarytum vaikai iš kurių atimti žaislai ar saldainiai!
Tačiau tik pažvelgiu į dangų, ir nejaukiai nusipurtau, o tada greitais rankų mostais, ir savo ilgomis kojomis nueinu likusį kelią iki namų...
Nuspjaunu šalin problemas, ir pasijaučiu lengviau, įsivaizduoju jog gyvenime turi būti ir šviesių ir tamsių spalvų.
Tada lengviau įkvėpiu, ir mintyse pasijaučiu lyg paukštis, ieškodamas laisvės, ne tik mintyse, bet ir judesiuose...
Išskleidžiu savo "sparnus" ir kartu su mintimis nuskrendu toli, toli, kol realybė leidžia!
Su meile, Emilija
Šaunuolė!
AtsakytiPanaikintiLabai vaizdinga!!
Tik patarciau tiek daug daugtaskiu nedeti. :-)
Ačiū, tačiau aš jau pripratus... Tad niekas nenustos, manęs atkalbėti nuo daugtaškių...
PanaikintiTiesiog nuostabu. Beje, is karto supratau, kad ejai apsikirpti :D. Tu visa laika gali jaustis kaip laisvas paukstis, kai tik nori, nors ir koks oras, nors ir kokia nuotaika
AtsakytiPanaikintiNa seniau esu apsikirpus, o Tau Gabut, labai ačiū, aš visados esu skrendantis paukštis :)
PanaikintiLabai žavus tekstas. Duok žaibą - man ir daugtaškiai patinka, nes niekad nebaigiu minties :D
AtsakytiPanaikintiDėkuj Tau, labai džiaugiuos jog mano kūryba kiti žmonės gali mėgautis... :)
PanaikintiNu blemba, net dabar padėjau daugtaškį, sakau be daugtaškio - aš niekas :) Cha, cha...