Prieš naujiesiems ateinant...

Sapnavau Tave. Ilgėjausi Tavo žvilgsnio, kuris gąsdino mane ir vertė slėptis. Bet Tu man kritai į akį, prisipažinsiu, tik nežinia kuom labiau, savo nuoširdumu ar savo gražiais bruožais, kitaip tariant išvaizda, tačiau atsakymo aš nežinojau, nes man Tu tiesiog patikai.... tiesiog.

***
Visi tik ir kalba apie artėjančius naujuosiuos, o aš laužau galvą dėl per greitai bėgančio laiko, kuris neleidžia ramiai man perskaityti knygos, nes vis gi aš kažko bijau ateityje. Kažko laukiu ir viliuosi, o paskiau slapstausi nuo vis labiau susipainiojančių košmarų. O, tie košmarai realybė (Galbūt aš taip pasinėrus į knygą, kad neatraščiau realybės). Gal ir dėl to. Bet žinai, man sunku susivokti, kad naujieji nebetoli, o tikslai pamiršti senas nuoskaudas, ir pasitikti naujus džiaugsmus vargiai lenda atmintin. Jog, atleisti nėra sunku, kaip pamiršti. Mylėti nėra bloga, tačiau tai įmanoma, jei tave painioja su praeities šešėliais, nematydami tavęs. Dėlioti mintis nėra neįmanoma, kaip jas sukurpti, surasti tinkamiausią. Ir vis gi šypsotis nuo kada tapo sunku? Ar paklausei bent, nesiklausydamas tų proto gandų, kuris draudžia nusišypsoti šelmiškai, kad neatrodytum pikdžiugiška baidykle.. bet. Ar klausei širdies, ar vargei sekei proto balso? Ar kartais jis nepavydėjo, kaip, kad praeiviai sutikti gatvėje, kurie kaskart tikėjosi išvysti bendraminčius dėvinčius abejingumo kaukę. Bet Tu nepriklausai praeiviams, o ypač surūgusiom jų nuotaikom. Tu priklausai sau, tik sau. Tad kartą nustebindamas savo išmintį, ir nepaklusdamas senamadiškajam protui, pasitelk visas jaunatviškas išmones, ir galiausiai sutikęs pavargusį nuo gyvenimo žmogų nusišypsok. Kuo tyriausiai ir tikriausiai. Pabandyk, nes tai nieko nekainuoja, Tavo šypsena yra kelias į tikresnį rytojų, į tyresnį pasaulį, kuriame prasiverši su gabumais, talentais, bei šypsena. Ne ta, kuria šypsosis reklamose modeliai, kad už tai gautų didesnį kiekį butolino lūpom, ir krūvą pinigų už aktorinius sugebėgimus apgauti žmones. Šypsokis savaip, nes žinau, kad Tavo šypsena neįkainojama. Taip, ji tikresnis už deimantą!
O, dabar atsisėsk, įkvėpk, pamiršk rūpeščius, uždaryk senųjų metų duris, pabučiuok artimus ir pasitik 2016-uosius su tikresne šypsena, ir baik skųstis, jog šventė!! 🎀

P. S. Kaip susikuriame metus taip juos gausiai apdovanojame padėkos žodžiais, ar beviltiškais keiksmais, tad linkiu Tau geresnių, puikesnių, gražesnių, įspūdingesnių, originalesnių, ir visokių -snių, tik svarbiausia tikresnių! Bučkis, ir susitiksime kitais metais! 💖💜

Emiliukas ! 💖

Lietus neturi širdies

Sėdėjau aš prie lango,
Daužiau galvelę dėl amžinojo melo,
Girdėjau muziką tyloms,
Ir viziją damoms.

Ir kas gi slėps gausybę rago,
Liūdesio ir mago,
Kuris šen bei ten priklauso Tavajai širdelei.
Ir kas gi slėps džiaugsmą,
Jei ne mergelės pamišusios dėl aukso.

*lyja. Lietus prausia nuodėmingas sielas, vargiai matydamas jų veidus. Tik šie paslaptingi, nei akiduobių, nei širdžių, nes melo išgraužti ir norų išsekinti. Tad mielai pabūvosiu prie bejausmio kaktuso, nei sprausiuosi per lietų, dėl kelių lašų žmonių eilėj...
Su meile,
Emilija ♡

Kalėdinių lempučių magija

Sėdėjau ir klausiausi tyliomis melodijomis, kurios grojo mano galvoje, bei grožėjausi lemputėmis, kurios žybčiojo tarsi pavargęs katinas. Galbūt aš ir buvau tasai katinas, pavargęs nuo išbandymų, bet nepaleidžiantis svajonių, kurių dėka gali kilti. Kilti į rytojų vienu laipteliu aukščiau. Ir aš žiūrėjau į savo tikslą,  matydama jį savo gražiausiose vizijose. Tas tikslas nebūtinai buvo susijęs su artėjančiomis šventėmis ar naujųjų metų pasižadėjimais... tikslas buvo kitoks. Matyti. Atsimerkti iš nemigos, suprasti save bei kitus ir matyti. Spalvas (jos gyvenime teikia didelę naudą) ir pagaliau netinginiauti. Nemiegoti kai yra proga, nes perkeliant į rytojų tikslus, šis neberanda prasmės būti įgyvendinamas. Jis tampa tuščia vieta, kaip, kad daiktas dovanotas tik dėl reikalo (nes vis gi, kad ir atiduosi savo jausmus kitam, ir jei juos įteiksi kaip daiktą, tie jausmai virs ledu).

Žiūrėjau eilinį kartą į lemputes gaudydama ore skraidančias idėjas ir ieškojau į kosminius  klausimus atsakymo. Man buvo gėda, kad jų nerandau. Buvo beprasmiška knistis po atsakymų lentynomis, kai katik grižau iš dramos, ir kai teko (savo noru) vaidinti filosinius etiudus. Gal dėl to , kad ieškojau juodose sienose idėjų. Idėjų teatro sienose, kuriose buvo matyti mūsų linksmai pasiutiški veidai. (Sienose nesimato veidų, tačiau patikėk man taip atrodė, kai svajojai apie miegą ir tobulą etiudo gimimą)...
Ir šikart aš vėl išsitiesiau visu ūgiu, sugriebiau šaukšteliu medaus ir svajojau. Kaip ir minėjau apie kilnius tikslus...
P. S. Tos lemputės ne tik svaigina, bet ir leidžia pasinerti į svajones. Dievinu jas! Labanakt! ♡

Emilija ☆

Rašymo terapija

Labai keista vieną akimirką atsiduoti liūdesiui, o kitą akimirką jau už rankos laikyti džiaugsmą. Tą galime justi ir žmonėse. Jie taip pat atsispindi savo buvimu skirtingą nuotaiką. Asmenys lyg nešiojasi savo kelyje nuotaiką. Ir tai tik pablogėja, kadangi norisi ir su džiaugsmu pabendrauti, ir su liūdesiu patylėti... norisi, tik ar užtenka jėgų? Atsistoti ir pakilti, išvengiant smūgių. Tik ar jie visi skirti Tau? Gal neteisingai supratai, o gal nelaiku įsikišai. O jei piktavaliai įsikišo (jų šiandien netrūko). Vienintelė ir didžiausia piktavalė buvo gerbiama matematikos mokytoja, blogai nusiteikus prieš Kalėdas, ir užsipuolanti mus - atostogų dvasia besimėgaujančius mokinius. Ech, net bobutė su lazdele nepagąsdintų mokytojos, kuri šitaip barasi su uždaviniais, prieš tai tvirtindama, kad menki uždaviniai nepakenks mums ir mūsų ateičiai. Bet aš pavargau. Daugiausiai nuo tuščių ir neteisingų kalbų. Jos įgriso, kaip ir melas iš nepatikimų žmonių. Todėl nenustebkit mane pamatę traukiančią į kitą gatvės pusę, taip įrodo jog vengiu tų kurie tik mėgaujasi pagundomis išvesti kitus (ir mane) iš kelio. O, geriau žiūrėtų savojo, ir siektų bent gerų tikslų. Bet gal viskas pasikeis. Jog girdėjau savo zodiako horoskopą, jog išbandymų bus, o ir netrūks naujų pažinčių plečiant akiratį...
^^ Žinai aš pasiilgau lapo ir klaviatūros, pasiilgau rutinos rašyti ilgiausius pamąstymus, pasiilgau To laukimo, kada galėsiu po kiek laiko skaityti savo kūrinius. Ir aš apleidau. Bet grįžau tikėdama akimirkomis, kurios grįš su išsilgtu rašymu. ☺ Nenustebk jei atėjus idėjoms, rašysiu. Reiškia aš tuo momentu buvau laiminga. Ir tebeesu. :)

Su meile, Emilija 💜

Interviu su savimi

"Tik tie pasiekia daug, kas moka būti savimi".

Žinai mąsčiau, mąsčiau, kol išmąsčiau keturis žodžius : paimti iš savęs interviu! 

Dabar, na ir kas, kad laikas greitesnis nei aš, kad kartais mėgstu skęsti abejingumo jūrose, tačiau drąsu iš savęs paimti interviu... 

                                               *****

Į kambarį užėjau, ir radau save, nedrąsiai sėdint prie radiatoriaus, kad manoji "aš" pasišildytų skleidžiama šiluma. Norėjau tarstelėti, tačiau ji net neatsisuko, kai užėjau pas ją. Tad tik atsisėdau, ir laukiau, laukiau kol ši užsinorės bendrauti, ar bent atsakyti į vidinius klausimus. 

- Vis dėl to lauki? - paklausė "aš"

- Laukiu. - įkvėpiau oro, ir iškvėpiau, kad drąsiau būtų. 

- Nelauk... - abejingai tarstelėjo ji, ir bandė stotis, kad uždarytų langą, pro kurį įėjo šaltas vėjo gūsis... 

- Kodėl ne? - paklausiau, ir taip pat stojausi. 

- Arba taip. - staiga "aš" pragiedrėjo, ir jau žvelgė smalsumo kupinu žvilgsniu. 

                                                          *****

Matot kaip mano vidinis "aš" pasikeičia, jos nuotaikos, tarytum nieko nebuvusios, net neskaitant to nedraugiško pasisveikinimo, ir tarytum akiplėšiškumo, kurio jai pokalbio metu netrūko, nes ji manė jog akiplėšiškumas tai vidinis sarkazmas. 

- Kaip ištrūkai iš tų vidinių pančių?

- Ištrūkt, turbūt neištrūkau, bet jau siekiu šviesą, tai dugnas jau nė nematyt, jaučiuosi puikiai, ir abejingumas kaip klastingoji gyvatė nušliaužė savo keliais. 

- Bet man ateinant buvai abejingumo būsenoje, ar tikrai?

- Tuo metu aš kovojau su savimi, priešinausi jam, kad išliktų tas nenustygstantis linksmumas.

- O Tu nenešioji kaukės?

- Kaukė nebūna viena, jų šimtai, tačiau stengiu išvengti šito pasirinkimo, nebent tenka užsidėti kai nepasitikiu žmonėmis. 

- Kada tu jais abejoji?

Tylėjo. 

- Hmm. Kai jie nešioja savo širdyse tamsą, kuri mane baugina... Ji jaučiama, ta tamsa tarytum net siunčiama tau, kad tik sukluptum. 

- Net taip būna? 

- O ką gali žinoti, gi visokių žmonių būna, jei būtų vien geri, net tų beprasmių karų nebūtų buvę. 

Susimąsčiau. Manoji "aš" teisybę kalbėjo, galbūt todėl, kad ji buvo realistė, na o aš eilinė optimistė, matanti arba norinti matyti tik gerąją pusę. 

- Dabar aš noriu duoti tau klausimą. - prakalbo manoji "aš".

Linktelėjau, laukdama klausimo, ir mąstydama. Vis dar. 

- O pati nešioji kaukes, kad matai vien tik gera?

Manoji "aš" mane išmušė iš vėžių, tad teko net pakilti ir jos akyse suklupti. 

- Manau nešioju, jei jau slepiuosi nuo teisybės. - ir tai tardama pabūgau nuo savo teisybės. Sakiau, kad bijau teisybės. 

Emilija ❤

Katino amžinasis miegas.

Mažoje kamaroje, kurią buvo pamėgusios žodžiais kaimo moterėlės, tupėjo senas katinas, nugyvenęs daugiau nei žmogus. Jis tupėjo susirietęs į kamuoliuko formą, ir stebėjo žmones, praeinančius pro katino mėgiamą vietelę. Katinas kuris deja neturėjo vardo, uostinėjo viską aplink, ir laukė gardžių pietų, kai vėl prisisotinęs galės valandėlę nusnūsti. Bevardis, ketino nušokti mažom letenėlėm, kai staiga išgirdo bruzgesį virtuvėj, ir nepažįstamus balsus sklindančius iš tenais. Krūptelėjo senasis bevardis, ir jau ketino grįžti ten kur ir buvęs, kai iš virtuvės atbėgo riestanosė mergaičiukė laikanti mažose rankelėse pailgą dubenėlį pieno, šviežut šviežutėlį. Ši nedrąsiai pasisveikino su senuoju bičiuliu, ir jau ketino padėti dubenėlį ant grindų katinui lakti, kai senasis ėmė ir nesavu žmogaus balsu prabilo : 

- Ir vėl bandai mane apmauti su pirktiniu pienu, kurio šitaip nemėgstu? 

Mergaitė nejučiomis išsigando, ir, kad pradės spiegus nesavu balsu, bei mosavus rankomis, lyg skęstų. Tik deja niekas jos šauksmų nei matęs, nei girdėjęs. Mergaitė dar kartą pasitikrino ar nesanti sapnuose giliai užmigus, ir kad stvėrė katiną paklaikus ir išnešus virtuvėn pas šeimininkę, mergaitės mamą. Bet ir šios nebuvo, o katinas nesileidęs ėmė ir išsprūdo iš mažos mergaitės rankų, ir paklaikęs ėmė kalbėti :

- Ką čia išsigalvoji? Visa tai tiesa, kad matai mane gyvą ir dar bekalbantį žmonių kalba, tačiau neskriausk ir nemaitink manęs ta bjauria uogiene, nuo kurios man jau seną pilvą suka... 

- Ar tu rimtaaa-aai? Ar manęs akys ir ausys neapgauna, kad moki kalbėti?

Katinas ėmė, atsiduso, apvirto visu svoriu, ir užsnūdo, po kiek laiko grįžus šeimininkei, abi su mergaite suprato, kad katinas atgulė amžino miego, ir kalbėti išmoko prieš ilgajam sapnui ateinant į jo karalystę. Taip katinas ir dingo iš judviejų gyvenimo, išsinešdamas tik pačius linksmiausius prisiminimus. 

Emilija 

Lygiuotis... į nieką...

Kaip sakoma, jog visos pasakos baigiasi laimingai, arba bent pagrindinis herojus nuo blogio žalos, lieka gyvas, tačiau kažin ar aš išgyvenčiau savojoje pasakoje, kurioje vyrautų didžiulės permainos ir jų vėjai, abejingi miniai, ir priklausomi kitoniškumui. Manojoje pasakoje nebūtų blogio, nes jis net neegzistuotų, ir išvis kam jis būtų reikalingas? Pragarui ar kerštingiems žmonėms? Tačiau sakoma, kad net žmonių blogų nebūna, jų elgesys niekam tikęs, ir patikęs. O, ir pasaka nebūtų begalinio ilgumo, ji užimtų tiek puslapių, kiek pats norėtum skaityti, nes ši pasaka būtų tarytum laiškas savo asmenybei pažinti, ir kitaip žvelgti į pasaulio visumą...

O, kas jei ta pasaka pasimestų, jei ją pagrobtų goblinai ar kraujo ištroškę chuliganai? Bet ši pasaka ne tokia, kad ją galima pagrobti, ir neštis, kad ir į pasaulio kraštą, deja ji ne tokia. Ne tokia ir mano asmenybė kaip Tau atrodo. Pasaka - aš, o aš tai pasaka. Ir klydai, manydamas jog esu eilinė mergina, gyvenanti ir sielvartaujanti dėl eilinių kasdienybės dienų, nes mano ir dienos kitokios, aš jas leidžiu ne vėjo takais, o pramanytais gandais viršum dangaus. Pasaka mokėtų skristi, kaip, kad aš moku skristi svajose, ir mokėtų kovoti už tiesą, kuri dažniausiai būtų rašoma pasakoje. 

Ir jei net dabar norėtum ją skaityti, kažin ar užtektų drąsos ją parodyti miniai, žmonėms, kurie tiesiog dievina nuotykius, nes ten jų nebūtų, kadangi jau pasakos prasmė būtų nuotykis ją rašyti, išjausti. Galbūt nuklajojau į lankas, bet net ir jos rašytojams svarbios, kaip, kad matematikui liniuotė. Galbūt lankos ir parodo mūsų padarytas klaidas, galbūt po jų mes atrandame tikrąjį kelią į šlovę, kitokią mąstyseną?! O ką jei tai tiesa, jog lankos išlaisvina, ir duoda patirties nebedaryti to ką tai laikiau teisingu keliu...

Taigi aš mąsčiau sėdėdama susigūžus ir siekdama Kalėdomis kvepiančių mandarinų, kurie ruošėsi iššokti man nežinant, kaip jausmai naujai besirutuliojantys. Bet buvo gera juos stebėti, kaip pirmąjį sniegą, iškrentantį ir ištirpstantį, nes viskas turi pabaigą, net ir pasaka, kuri atrodo nesibaigianti ar bent neturinti naudingos pabaigos, tačiau net gi ši turi pabaigą, kaip, kad knyga, filmas, daina, prisiminimai, dienos, minutės, akimirkos, ir skausmingi išėjimai, posūkiai ir klystkeliai, net šie turi pabaigą, pabaigą į pradžią, kuri po kito posūkio prasideda... To ir linkiu nepasiklysti pabaigoje, atrasti pirmiau pradžią, ir lygiuotis... į nieką, nes tik Tu esi sau pavyzdys, tik Tu gali savimi pasitikėti labiausiai, net jei turi draugus, kurie atrodo neišduos paslapties, tačiau linkiu tikėti savimi, ir kepti laimės sausainėlius, kad šie rodytų kelią į geresnį pasaulį... ☺

Su meile, 

Emilija ❤