Kartais užtenka ir tylos...

Jau savaitė kaip nerašiau nieko... Net į rankas nepasiėmiau knygos! Ankščiau neištverdavau be rašymo, ir kaulindavau laiko, kad šis sustotų minutėlėj ir bent leistų atsikvėpti, o dabar tiesiog slenku su laiku ir laukiu kada pagaliau galėsiu vėl įsitaisyti lovoje ir gerti karštą arbatą, o ant spintelės gulint knygai ja grožėtis, o paskiau atsiverti ir įnikus skaityti... 

Tačiau dabar nieko nebeliko tik laikas, ir sąsviniuose prirašyti begalę namų darbų... 

O, kad neslinkčiau su laiku (nors negalvokit, kad pas mane nieko nevyksta, tiesiog šis pirmas pavasario mėnuo, nei įkvėpimo šaltinis, nei gyvybės, kurioje tiesiog spinduliuočiau)

visad skaitau frazes, kurios priverčia ne tik susimąstyti, bet ir pabūti to autoriaus kailyje..

Laukiu vakaro, kada galėsiu važiuoti į teatrą, ir smagiai pavaidinti, o prieš tai pasmaguriauti spurgų! :)

Emilija