Ar parduotum laimę?

Kokio pločio ir kokio aukščio būtų laimė? - paklaustų matematikos mokytoja, mano galvoje besisukantį klausimą, kuris dabar atsimuša į kambario sienas, kurios deja atsakymo neturi, o galbūt neišmąsto...

Jei apskaičiuojant tūrį, pirštais sudedant žmones artimiausiu metu besišypsojančius, turbūt išeitų ne vienas milijonas... 

Deja tikslaus atsakymo neturiu, o gal nenoriu sužinoti, nes turbūt nebūtų nei perskaitomas, nei parašomas. 

O ar mūsų gyvenime nekyla noras sužinoti didesnį kiekį besišypsančių ir skleidžiančių šypseną veide žmonių sarąšą? 

Daug mieliau šypsotis, ar matyti kitus besišypsančius, nei klausyti buko turinio žinias, kurios tik ir varo į blogio pasakas, kurios virsta visai ne pasakos, verčiau blogio verti įsikūnijimai. Galiu teigti ir tai, jog šlamšte labiau atsispindi žmonių intelekto lygis, bylojantis neišprusimą. Verčiau neškime širdyse gėrį, šilumą, didelę meilę, kuri neturėtų pabaigos, kaip pasakos be galo, įkyrėdamos, tačiau be paliovos galvoje įsimenančios... 

Matant kitus žmones laimingus, susimąstau ar šie parduotų laimę? Ar vietoj jos įsigytų materialinių vertybių, ir spindėtų jomis iš išorės... Ar šie žmonės būtų laimingi? Lūpos tarytum pačios atsakymą žino, tardamos šnypščiantį ne! 

Verčiau jau būčiau skurdi materiališkai, nei dvasiškai. Nei už pinigus neparduočiau nė šypsenos, tuo labiau širdyje neblėstančios laimės...

O ar tu pirktum svetimo žmogaus laimę? Ar naudotumeisi juo? Ar norėtum matyti vietoj šypsenos siekiančios ausis, liūdesį ir abejingumą akyse, jau nekalbant apie išdavikiškas lūpas...

Ar mes būtume abejingi Jam? Turbūt sugebėtume praeiti nepaguodę, ar net nebandę iškamantinėti klausimais : " Kaip sekasi?", "Ar tau sunku?", "Gali drąsiai man pasiguosti". Šie žodžiai išties sušvelnytų aną beliūdintį žmogų...

Tačiau jei tai nepadeda, tiesiog priglausk, apkabink žmogų, kuriam reikia ne vien tik tuščių žodžių, bet ir paramos iš Tavęs.

Tiesiog... Tiesiog, neatimk laimės iš kitų, ir būk pats laimingas, kad ir priartėtum prie kryžkelės. 

Ar parduotum laimę? Ar pats pirktum, vien dėl to, kad šiandien Tau liūdna?

Emilija 

Didelė širdis, kaip vandenynas niekad neužšąla.

Kartais mes nesiekiame ir nedarome to, kai nusiviliame, krentame, ar tiesiog "pritingime". Nors trečiasis punktas, išvis neturėtų net rodytis ir egzistuoti. Kristi ir mokytis iš savo klaidų yra normalu, tačiau jei nukrenti amžinybėje, ir pasilieki sau iškastoje duobėje, tai ten ir liksi su visais savo rūpesčiais bei skausmu...

O ką jei svajonės pralekia mums net nespėjus jų sugauti? 

Stebint augančias gėles, besistebinčius medelius, žydinčius japonų stiliaus medelius, taip ir noris likti tarp tos grožybės... Suptis, ir bėgti kiek tiek pajėgiu, kol galiausiai pradeda skaudėti šoną... Suptis ore, siekti bekrentančios žvaigždės, grožėtis, o gal net jausti vėją šiaušiantį plaukus.

Iškėlus rankas šios ir vėl nukrenta, kažką pamačius danguje, tai tik paukštis skrendantis vėjo kryptimi. Norisi ir vėl grožėtis, tačiau reikia pabaigti tai ką pradėjau, ką aš norėjau užsiminti apie mus iš paskos besivelkančias, o gal priekyje vedančias svajonęs. Man nebyliai bekalbinant klaviatūrą, žiūriu į juodas raidęs, ir galvoju, ką aš daryčiau iš šių trijų punktų dėl svajonės?! Kadangi, mano mintyse ūžia daugybę klausimų, ir daugybę minčių apie tai, paprasčiausiai atsakau, rizikuok, daryk tai ko dar nedarei, jei aišku tai teisinga bei Tau priimtina, o jei Tau paprieštaraus atsakyk palengva : - Taip turi būti, nes taip sako širdis.

Mąstyk, neabejok, tikėk savimi, ir patikėk jog tai kas slypi tavyje, bei Tavo svajonės gali gali išsipildyti vos tik jei svajonei pasakysi ištiesus ranką : "Eime kartu, nes Tu esi mano ateitis."

Išsiilgusi Jūsų, Emilija

Tuštuma

"Užmerkęs akis jauti tuštumą... Tačiau kai kurie žmonės turi susitaikyti su tai, kad jie ir gyvens tuštumoje"- Galvon išauna mintis, lyg smūgis, sukrėstas šiandieną...

Vos išlipus visai klasei kartu ir man, vėjas duoda smūgį tiesiai į veidą, liesdamasis pirštų galiukais ausis, kurios šąla, vos tik keliais žingsneliais paėjus į priekį... 

Žvelgiu į kiekvieną žmogų, besišypsantį, liečiantį svajas, neaprėpiamus dalykus... O kas jei vieni iš mūsų negali tuo džiaugtis? Neturi vienų ar kitų organų, sutrikusi klausa, nematančios ir nejaučiančios akys, kurios nemato nieko apart pasaulio kuris yra nykus ir juodas... Šiandien tai pajaučiau, kaip sunku visą gyvenimą taip gyventi... 

Kadangi šiandien mūsų mokykloje švenčiama muziejaus diena, kiekvienos klasės važiavome į skirtingus, o gal kai kurie į tuo pačius muziejus... Mūsų klasė pasirinko "Aklųjų muziejų", esantį Soboro įguloje. 

Įdomiausia tai, kad nebuvome nė vienas iš bendraklasių, tad buvo smagu patirti tai ko nė neįsivaizdavau... 

***

Sužinojus, jog muziejus esantis rūsyje aklinoje tamsoje, vos neišriedėjo ašara, kaip įmanoma visiškoje tamsoje rasti kelią link išėjimo, gidės žodžiais : "Šviesą tunelio gale."

Tačiau aš ne viena buvau, kuriai noras praėjo vos užuodus pavojų, vos lipant laiptais matant apsigaubusią tamsą, ir kviečiančią su savimi... kitų žodžiais adrenaliną, ieškant kelio ir pabūnant akluoju, vienu iš nedaugelio nelaimingu žmogumi... Minutę rašant žiūriu į dangų pro langą, verkiantį bekrintančiomis ašaromis... Ką jaučia anas žmogus, turintis regėjimo sutrikimų, negalią... Kaip gyventi? Nieko nematyti ir nejausti. Saugotis kiekvieno einančio, zvimbiančio, ar lojančio gyvio... Pakelti galvą ir nerasti šviesos tunelio gale... Visa tai skaudu. Kaip ir man širdyje bekuždantis balsas, kuris kartojo nesileisti laiptais į rūsį, kartu su klasiokėmis, ir pajausti aklojo jausmus... Bet labiau nugalėjo širdis ir šviesa kuri supo mums, dėkodama, kad pasilikau su verkiančia drauge... Ašaros byrėjo kaip pupos, kapsėjo ir tarsi gailėjosi tų žmonių...

***

Ne visi praėjo aklųjų koridorių, ne visi išdrįso, o gal neprisivertė bent kelioms minutėm tapti akluoju. Tame tarpe buvau ir aš. Nors prisiklausiau, jog rūsyje klasiokai neišvengė kliūčių, vėjas šaižė, o kurtinančiai rėkiančios klasiokės ieškojo kelio, visa tai iš nedaugelio pasakojimų... Nors ir artimai vieni kitus guosdami kalbėjomės, vis dėl to nė vienas neištarė ką reiškia būti aklu žmogumi, prarandant regėjimą... 

Taigi - Mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose...

Ištikimai Jums, Emilija

Gražiausia pavasario šventė

Rytui vos išaušus supratau norinti paskleisti šypseną ne tik po visus namus, be ir visoje Lietuvėlėje... Toks giedras ir džiuginantis rytas, ne tik pro debesis bet ir manoje širdyje...
Jog šiandien Kristaus prisikėlimo šventė... O dar, tai gražiausia pavasario šventė... Nes per šią šventę linkime ramybės, dvasinės stiprybės, vidinio džiaugsmo!

Jau nuo pačio ryto mane džiugina, tai, kad šiandien begalo nuostabi šventė... Ir ne tik dėl to. Tas visas džiaugsmas, tarytum tvyro ore virš mano galvos... Apsupa ir vėl paslapčia įsliūkina... 
Norėdama palinkėti ne tik tvirtų kiaušinių, kaip dažniausiai sveikinimuose ir tvirtinama, bet ir džiaugsmo pasitinkant ne itin pavasariškai pavasarį... Tegu, ši šventė įsupa mus į džiaugsmo sukūrį, kuriame neprisileidant blogio ir būkime tik tenais kur mums gera, supa nuostabūs žmonės, bei tvyro gėris... 

O šiandien išties galiu miklinti rankomis ir rašyti sveikinimą, mieli skaitytojai ir čia apsistojantys žmonės! Dėkui, kad esat, ir skaitot mano kartais ne visai įdomias rašliavas ar kitokio plauko istorijas... :) Linkėjimai, ir tegu Jūsų širdyse dar ilgai išlieka meilė, džiaugsmas, ir pavasarinis gėris! 
Su šventėm, mielieji,
Ištikimai Jums, Emilija 

Kvapai virtuvėje

Kai už lango pasipuošia ašaras primenantys lašai, norisi tik ir apsisiausti šiltai lengvą skraistę, o gal net pūkuotą megztuką... 
Kai kvapai riečia nosį, ir norisi viską išragauti, ir išbandyti, tik ir tvyksteli ne tik kalendoriuje bet ir smegeninėje artėjančios šventės... 
Smagiai įsitaisiusi žalioje kėdėje, kuri nė kiek neatitinka mano būsenos, nusišypsau, ir tarsi pragiedrėja dangus... Atsimenu, kai būdama maža, man atrodydavo, jog kai aš nusišypsau, saulė pamačius mano šypseną tarytum ji irgi kartu su manimi šypsosi... Atrodydavo, jog tai aš sukeldavau ryškią saulę tabaluojančią rankelėmis danguje... Tik dabar suprantu, kad tai ne aš nusprendžiu gamtos reiškinius...

Pratybos taip ir guli nepaliestos, nes darbščios smegenėlės leidžia atakuoti kompiuterį naujomis rašliavomis... 
Ir vėl įkvepiu gaivo kambario oro, užuodžiu, hmm (pasitelkiam fantaziją ir hmm...), taip aš užuodžiu kvepalų skonį, šiek tiek maišytą su žvakėmis... Tačiau mano nosis tarytum traukia prie durų, kurios veda į virtuvę... Ten karaliauja šio dvaro šeimininkė mama, daužydamasi puodais, ir mušdama kiaušinius... O štai šaldytuvas princesės Emilijos tikslas, kuri gali išsivaduoti nuo minčių ir tarytum pailsėti... Atidarius jį pamatysi visokiausių šefų darytus patiekalus... 

"Tačiau tie šefai vienu metu yra mano mama, kuriai karts nuo karto padedu aš!" - sušunka mintys. Šypteliu fantazijai ir švelniai atitraukiu užuolaidas, pro kurias nosį nori įkišti giedras dangus... 
Turbūt neprisėsiu švenčių metu prie kompiuterio, tad linkiu jas praleisti turiningai su šeima, bei nepersivalgyti ;)
Ištikimai Jums, Emilija

"Prikabinta" šypsena

Kiekvienoje reklamoje apstu nereikalingų scenų, kuriose įžvelgiama apgaulė, nesakau, kad turite manimi tikėti, bet manau, kad kartais per daug yra "prikabintų" šypsenų, išpuoselėtų balinančių priemonių...
Verčiau nešiotis tikrąją šypseną su savimi, verčiau dovanoti kitiems tikrąjį džiaugsmą, nepagražintą fotoshopais ar visokiais koregavimo priemonėmis, verčiau vaikščioti savomis gatvelėmis ir jas puošti tikra šypsena... 
Verčiau, verčiau, verčiau... O kas iš to, vieną dieną tokia kaip aš pakalbėsiu, o kitą jau puošiu podiumus apsirengus puošniausiais ir brangiausiais rūbais... Eh, bet nebūsiu tokia kuriai rūpi tik tuštybė smegeninėje, svarbiausia jau ir tai, kad turiu šypseną, ir neslepiu kažkur giliai kišenėje, o ištraukiu, nuvalau pavydo dulkes ir "prisikabinu" sau visai dienai...
Tai nuostabiausias dalykas! 

Aišku, nekritikuoju modelių, manekenių ar kaip ten jas vadina. Tegu siekia savo tikslų, ir tegu laimi visus gražiausiuosius, nuostabiausiuosius titulus, tik tegu nepamiršta ir dvasinių vertybių... Tarkim, kad ir gėrio širdyje, veide šypsenos, meilės rankose, draugiškumo, taurumo, kantrybės ir visokių gerų savybių... Už tai žmonės ir vertins labai, ne tik, kad turėsi puoseliajančią šypseną, ar išvaizdų kūną... Nors ir tai puošia asmenybę, bet reikia kaip sakoma ir galvą ant pečių turėti...

Ir vėl šiepiu dantis, pro putlias lūpas, ir dairausi kur galiausiai galėčiau kažką pakritikuoti... Ne, juokauju! :) Net linksma pasidarė kai apgavau Tave... Bet linkiu širdyje nešiotis gurkšnį gėrio, lengvą pūką šilumos, įstabios meilės, ir didelio debesies pasitikėjimo, nes einant podiumu modeliams, jog reikia jo, tiesa? 

Ištikimai Jums, Emilija 

Viskas kas yra brangiausia - yra šalia mūsų

Pasimetus laike šypsausi pirmajai mėnesio dienai, kaip gera pasitikti mėnesį su juoku, kurio šiam gyvenime ir dienomis vis trūksta... Nors aplinkui lietuje maudosi katės, bučiuojasi skėčiai susiliesdami ir stebėdami lašus danguje, žmonių veiduose vis labiau įžvelgiu rimtumą, nors kartais ir pasitaiko kurijoziškų situacijų... 
Kad ir autobuso stotelėj žiūrint į grafiką, smalsiai apžiūrinėja šone sėdinčios bobutės, o vos man atsisukus apsimesdamos nusisuka, tačiau iš vis vienos bobutės antakiai tik kruta iš smalsumo, juodi lyg degutas, išsigąstu, o moteriškė tik dar labiau manimi susidomi... 
"Gyvenime gali ne tik nosimi atsitrenkti į duris, bet ir sutikti už tave daug keistesnį žmogų..." - pagalvoju, ir vos žodžiai neišsprūsta laukan.

Šiandien apsiniaukę, ir lietinga, mama sakė jog toks oras gali trukti visą savaitę, nors aš ne Šulija, tačiau jaučiu, kad neišeis per atostogas pabėgioti kaip tikėjausi su drauge... Na ir vėl nublanksta tikslai... Lyja, pliaupia kaip iš kibiro, tik ir tūnoti kambary ir spoksoti pro langą ar net kelis... 
O vat dar sako pavasaris... "Ai kam čia be reikalingai dejuot"- sukužda vidinis balsas... 
Bet bent dėkoju, kad išvis gaunu pailsėt, nes kovo mėnesį nei kūrybinės idėjos nekilo, nei noras būdavo keltis anksti ryte, o dabar gali ilsėtis, vartytis į šalis, skaityti knygas, kurių neįstengdavau kovo mėnesy perskaityti dėl didelio užimtumo...

Klausaus dainos, kuri mane užvedė ir norisi atsistoti ir šokti, tačiau susitvardau, rankomis apsiveju klaviatūrą ir toliau klausaus kol pavargstu nuo melodijos... 

Ištikimai Jums, Emilija