mes ne žmonės

keistai mes matome vaikus. didelius, mažus. keistai mes girdime. keistai mes matome. ar žvelgiame į tuos vaikus. ir nesvarbu, kiek būtų jiems metų - dvidešimt keli, ar trys. vistiek mes nesuprantam, net jei ir pačiai ne daug yra suėję. keistai mes kalbamės su jais. lyg negirdėtume savęs, ar jaustumėmės visai nuogi, nes jie tarytum mus perregėt te sugeba. sugeba, bet mes tai ne. nesugebam matyt, kvėpuot. kuždėt tik sugebam. tik kuždam pačius šlykščiausius žodelius. lyg šie mums teiktų tik naudos. nesvarbu kokios. naudingai geros, ar bjauriai blogos. bet mes ne žmonės. mūsų nevadina. tokiais, ar anokiais. mes suprantam, kad gyvenam žiauresnėj realybėj. gyvenam ten, kur norėtume pranykt. nesvarbu su kuo, gal net ir su vaikais. tik nežinia ar su tais, kuriems tik suėjo dvidešimt. nežinia.