Gal jau užteks?!

Šiandien vargstu, o atrodo visą amžinybę, o jog mokslus galima taip pat prilyginti tai ilgai trunkančiai amžinybei... Man atsibodo. - taip apibūdinčiau savo savijautą, nuobodulį, ir nepasiekimą paimti net puodelio arbatos, kuris stovi šalia, ir žiūri. Mąsto jis apie savo likimą, aš apie savąjį. Tik jis ilsisi mąstydamas, o aš vargstu kaupdama mintis lyg skrynelėje užslėptus lobius. Ir tas vargina daug daugiau, nei nepabaigtos geografijos pratybos, ar dailės sąvokos, kurios net neturi prasmės būti peržvelgtos akies krašteliu. Ne, aš rimtai pavargau, nuo tų pamokslų mokytojų, kurios išmano mūsų gyvenimą, ir tarytum diktuoja nepaaiškinamas gyvenimo taisykles, lyg būtų šeimos narės, tos nenutylančios bobutės, burbančios koks pasaulis nedėmesingas joms, taip daro, manau tikriausiai vaidina ir mokytojos, jos elgiasi lyg mes priklausytume joms, ir vaidina, kad nesimokome, nors dedame net išnaktomis pastangas. Norėčiau protestuoti, arba išreikšti nuomonę, kurios mokytojai negerbia, negerbia, nes galvoja, kad ji vyriausybei nepriklausys, kam čia gi gaišinti brangų jų laiką, ir pertrauką, kurios metu mėgaujasi kavute. O, mes tai negalime net gėrimų pasidėti ant stalų, gi draudžiama, nes neva trukdysim mokytojo dėmesį, ar ranka išpilsim priešais sėdintį, kuris tuo metu tarytum net nejuda. Bet ne, negalima ir taškas. Taškelis. 

Šiandien man su klasiokėm besėdint, fizikos pamokos metu, (kurios net nebuvo) iškėliau sau klausimą, ir garsiai sušukau : "Norėčiau daryti protestą, kad žmonės negerbia mūsų, mokinių nuomonę". Klasiokės pradėjo diskutuoti, ir peikti mokyklinius standartus, skirstymus į mėgstamą, ir nepopuliarų, ar neišklausymus, o gal greičiausiai didelį kiekį namų darbų, kurių ne visi ir nori daryti, arba dažniausiai užima didesnę dalį laiko po pamokinės veiklos, kurios bent džiugina mano mokslo metus... Neturiu nieko blogo prieš mokyklos mokytojus, tačiau kartais nervina. Užknisa. Kai Tave lygina su niekuo, nesupranta Tavęs kaip asmenybės, ar rašinių, per daug jausmingų, kurie kartais per daug išjausti, kad suprastų standartus... 

Norėčiau, kad mokytojai daugiau suprastų mus, jog jie irgi buvo mokiniai, o tuo labiau vaikai, paaugliai. Norėčiau, kad jie gerbtų mūsų pasirinkimus, ir klaidas išmoktų nesmerkti, o suprasti, kad klaidos visad pateisinamos, ir ištaisomos. Ir... galbūt, norėčiau išmokti taip karštai nereaguoti į sakomą kritiką. 

Tuo metu plaukiau pasroviui gaudydama rankomis siūlomas progas, bet man reikėjo sparnų, man reikėjo minčių, kad galėčiau turiningai jas išnaudoti, kad pagaliau suprasčiau ko iš savęs noriu, ir ką galiu pasiekti. O, sparnai man padėtų nuskristi. Greičiau link savo svajonės... 

                              (ai čia valgyklos kampelis, kurį šiandien užfiksavau)

Su didele meile Jums, 
Emilija