Klausiausi ir krebždenau klavišais ieškodama juose trupinėlių (o jei nesurasdavau rašydavau toliau...)
Tačiau ne jie man buvo svarbiausi, o svajonės, kurios šiuo metu byra į šipulius lyg veidrodžio šukės... Ne todėl, kad nesiekiu tikslų, tačiau bėgant laikui nežinau ko mano siela nori... Kalbu ir apie profesiją (nors dar man mokytis reik penkis metus)... Tačiau apmąstyti irgi neprošal būtų. Kuo, kaip ir ką panaudosiu ateityje? Su kuo siesiu profesiją, svajones, hobius visus sudėjus? Ar ne bus taip, kad užaugus pasirinksiu ne tą kryptį?
Tačiau atidūstu, dabar pats metas mėgautis pavasariu, gaiviu oru, o norint siekti tikslų reikia nebijoti žengti žingsnį priekin... O jei ir svajonės byrės į šipulius, tai neleisk joms sudužti, o mėgink klijuoti lyg dėlionę, ir mėgaukis gražiu vaizdu...
O čia matote paveikslėlį, kuris man šiek tiek primena svajonės tikslą... Niekada nereikia sustoti, kad ir kaip būtų sunku ar nelengva...
Dar kartą atsidūstu ir nusišypsau saulei, kuri kviečia mane išeiti laukan!
Su meile, Emilija
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą