Rašymo terapija

Labai keista vieną akimirką atsiduoti liūdesiui, o kitą akimirką jau už rankos laikyti džiaugsmą. Tą galime justi ir žmonėse. Jie taip pat atsispindi savo buvimu skirtingą nuotaiką. Asmenys lyg nešiojasi savo kelyje nuotaiką. Ir tai tik pablogėja, kadangi norisi ir su džiaugsmu pabendrauti, ir su liūdesiu patylėti... norisi, tik ar užtenka jėgų? Atsistoti ir pakilti, išvengiant smūgių. Tik ar jie visi skirti Tau? Gal neteisingai supratai, o gal nelaiku įsikišai. O jei piktavaliai įsikišo (jų šiandien netrūko). Vienintelė ir didžiausia piktavalė buvo gerbiama matematikos mokytoja, blogai nusiteikus prieš Kalėdas, ir užsipuolanti mus - atostogų dvasia besimėgaujančius mokinius. Ech, net bobutė su lazdele nepagąsdintų mokytojos, kuri šitaip barasi su uždaviniais, prieš tai tvirtindama, kad menki uždaviniai nepakenks mums ir mūsų ateičiai. Bet aš pavargau. Daugiausiai nuo tuščių ir neteisingų kalbų. Jos įgriso, kaip ir melas iš nepatikimų žmonių. Todėl nenustebkit mane pamatę traukiančią į kitą gatvės pusę, taip įrodo jog vengiu tų kurie tik mėgaujasi pagundomis išvesti kitus (ir mane) iš kelio. O, geriau žiūrėtų savojo, ir siektų bent gerų tikslų. Bet gal viskas pasikeis. Jog girdėjau savo zodiako horoskopą, jog išbandymų bus, o ir netrūks naujų pažinčių plečiant akiratį...
^^ Žinai aš pasiilgau lapo ir klaviatūros, pasiilgau rutinos rašyti ilgiausius pamąstymus, pasiilgau To laukimo, kada galėsiu po kiek laiko skaityti savo kūrinius. Ir aš apleidau. Bet grįžau tikėdama akimirkomis, kurios grįš su išsilgtu rašymu. ☺ Nenustebk jei atėjus idėjoms, rašysiu. Reiškia aš tuo momentu buvau laiminga. Ir tebeesu. :)

Su meile, Emilija 💜