Gyvenimo ilgio laiškas arba jausmų biuras

Kartais norėčiau susigrąžinti laiką, už tai, kad neišnaudojau galimybės Tavęs užkalbinti... Žiūrint į akis, nepajėgiau nusišypsoti... Svajojau, ir ieškojau pakeliui vilties, vildamasi ją rasti net su žibintu, tačiau paieškos buvo beprasmės... Jau vien tai, kad negalėjau, ir vis ieškojau pasiteisinimų, pasiteisinimų gyvenimui. Norėjau, kad šio vėjai nekeltų mano svajonių virš debesų, paversdami manąsias viltis nežemiškomis. Kaip, kad manasis tinklaraištis klaidžiojantis tarp realybės ir prisiminimų, kurie ištirpo kaip smėlis mano rankose... Taip, jos pernelyg rūpinosi išvaizda nei išore, gydė spuogą išdykėlį, nei žaizdas širdyje. Jos draskė randus sąsiuvinyje, bet ne žodžiais praeivio. Ir vis dar aš negaliu išbristi iš jausmų liūno, biuro, kuris tarytum prisirišęs kaip ištikimas šuo, neradęs sau vietos žemėje.

Norėčiau sukurti Tau laišką, gyvenimo ilgio. Jis siektų mylias, ar kilometrus, bet jei net būtų smalsu, Tu skaitytum. Tu suprastum, išgyventum, ir minutėj atitrūktum nuo realybės. Tu, taip Tu, manau mokėtum pasakyti kažką gražaus, reikalingo tuo metu. Linkteltum galvą, norėdamas pritarti, ir vis dėl to nemanau ar išgirsčiau iš Tavęs melo, nes Tu tai būtum Aš. Paklydusi pasaulyje, kuriame nėra vietos. Kiekvienas nori būti gražus, mylimas, ir būtent stovėti po danguje esančia saule. Šildytis, ir savanaudiškai mylėti save, nei kitą. Nustumti šalin tą, kuris pasimaišė savo ilgšėm kojom, ir atsidūrė ne vietoje, ne laiku. Bet aš, kaip ir Tu maišytumėmės, kol galiausiai saulės pastebėti, stovėtume ten kur pridera mums. Mums abiems. Kas tie mes? Tai tie žmonės, kurie dabar pasiklydę savo jausmuose, ir kaskart ieškantys atsakymų... Taip, gal kažkada ir reikia ignorinti tą ar aną, bet savęs neapgausi, kaip ir savo jausmų. Nes jei aš pykstu, aš rėkiu (na ne viešai), jei aš liūdžiu, aš verkiu, jei aš džiaugiuosi, aš juokiuos ir dainuoju kiek tik leidžia gerklė... Ir... Aš kaip ir Tu, turiu jausmus, o mano būdas (pripažįstu) - karštakošė esu. 

Nors čia ne gyvenimo ilgio laiškas, bet jei aš rašyčiau tai asmeniškai, ir tik Tau. O dabar aš sukuosi jausmų rate, rutinoje, ir kada nors pripažinsiu, kad man buvo gera jaustis pasimetusiai kaip dabar. Dabar, nors ne visada. Tikėk, aš kažkada žinosiu tikslesnį atsakymą, kaip antai žemėlapyje išvardinsiu anas ar šiokias šalis, bet aš žinosiu... 

Su meile, Emilija