Įžengus judesių mokytojai, nekantriai nusišypsojau, gniauždama rankas... Vos tik jai pakomandavus mums susigalvoti ėjimo greitį, bei patį ėjimo stilių (pavyzdžiui : kampuotai, banguotai ir t.t.) bei situaciją, dėl ko šitaip vaikštome, iškart pradėjo plūsti mintys, tarytum vėjo greitumu...
Atskleisiu, ėjau kampuotai, kaip kvadratas, negreitai, tarytum ieškodama ant žemės išmėtytų karolių... Antroji užduotis, buvo paprastesnė, susigalvoti daiktą, į kurį dėsimę įvairiausius apčiuopiamus dalykus... Sugalvojau turinti kibirą, į kurį dedu obuolius, krintančius nuo įsivaizduojamų liaunų medžio šakų, obuoliai būtų skirti pyragui apie kurį svajojau ištisą valandą! Vėliau turėjome įsikūnyti, įsivaizduoti, kad gimstame, tačiau tampame tai gyviu, paukščiu, katinu, tik ne žmogumi...
Iškart sugalvojau, gimti paukščiu, ir rodyti laisvo, niekam nepriklausomo ir plevėsuojančiu sparnais... Galiausiai užsiėmimo pabaigai, žiūrėjome pantomimo šokį, išreikštą tik judesiais... Visiškai be žodžių, tik muzika, ir kūnas... Tik kūnas, ir muzika! Tyra, gražu, ir klasiška...
Ši diena, nors ir seniai žiūrėjau pantomimiką, išmokė naujos patirties, kurią tikrai žadu panaudoti ateityje, o pabaigai kviečiu pasižiūrėti dvejus pantomimikos filmukus, skirtingų amžių, ir skirtingų situacijų... Tikrai nusijuoksite :)
Su meile, ir šokiu Emilija :)
\
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą