Mergaitės kojytės vos laikėsi ant išsausėjusios žemės, rankos buvo apsivijusios skriejantį aitvarą, vienintelį draugą. Ilgi, juodi plaukai plaikstėsi, tarytum įtūžę varnai beskraidę dangaus viršūnėse... Abejingi žmonių veidai, palikdavo ją vienut vieną... Tiek skirtingų, strazdanotų, apvalių, mažų akių savininkų, ilgų, trumpų plaukų, tačiau visi jie abejingi... O ji vieniša, norėdama surasti žmonėse laimę, laimę, kuri daug aprašoma, bet retai pajaučiama... Tačiau žmonės, nieko nejausdami imdavo ir praeidavo pro mergaitę... Jos net nepradžiugino, ką tik danguje nušvitusi saulė... Bet staiga prabėgęs mergaitės amžiaus berniukas, ją sugrąžino į tikrovę... (Taip pat ir mane) O kas gi nėra smagaus, ir gero širdžiai, kaip atrastas naujas žmogus šiam pasauly, ir be abejo panašus savo siela, vidumi... Jog bent to galime išmokti iš kito asmens, galime tapti gerais, skleisti šilumą, gėrį, didelį nuoširdumą, ir raukšles sudarančią šypseną. Man ir taip būna, kai atrodo eini ir nieko nematai išskyrus tik baugius, abejingus veidus, o tarp jų Tą, kuris šypsos, Tas žmogus irgi skleidžia šviesą... "Skleiskime kartu" - pagalvoju, ir akimis dėkoju Jam už šypsenas...
O dėl tų raukšlių, tik pajuokavau, daugiau atveriame burnas, plačiai iššiepiam dantis ir rodom pasauliui savo nuoširdžias, gražias šypsenas! (Kažkaip net danguje nušvitusiai saulei, ėmiau ir "įjungiau" šypseną! :)
Šypsenas gaudanti ore, ir pati besidžiaugianti jomis,
Emilija :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą