bemiegėms akims suteiki gaivalą, ir praregėsiu su saulės spinduliais.bet vis gi nešėsiu aš rytą, nes man nebepriklauso tasai žvėriškas vienatvės jausmas.. o Tu supratęs jog pabusiu, išlydėsi. išlydėsi į laukus, kuriuose pinasi pienės ir jūros, svajos ir dangaus kūnai. tiesiog paleisk, suteikdamas man saulę.
Čia..čia..kažkas nesuvokiamai gražaus, Emilija :o
AtsakytiPanaikintiVos... nenukritau nuo kėdės iš džiaugsmooo! Aš taip seniai rašiau, jog maniau nebus skaitančių mano nedidelės kūrybos ištraukų, ar kiltų minčių... AČIŪŪŪ Tau, Aisteee <3
PanaikintiHahah, džiaugiuosi, kad suteikiau tokios laimės! :D
Panaikintim, man irgi tas pats. Atrodo, pavasaris turėtų suteikti įkvėpimo, o jis kaip dingo su juo, taip ir nesugrįžo :(
Taip, labai didelę suteikiai! Aš vis dar šypsausi beprotiškaiii! :)) Ech, atrodo grožiesi, įkvėpimas aplinkui tačiau nesupranti ką ir kaip gali išreikšti žodžiais gražiai, tad įkvėpimo pritrūksta, arba blogiausia jo nebelieka! :((
Panaikinti