Nakties piliulės

Sapnavau Tave. Ilgesingai žvelgiantį į tolį, ir tame tolyje esančią mane. Kiek keistai buvau sutrikusi, o tu kaip tik laukei mano reakcijos. Sapnavau Tave, tokį didį ir laimingą. Ilgesingai man šypsojaisi ne tik žavia šypsena, bet ir akimis, kuriomis šypsaisi tik man. Dar mačiau Tave besižavintį prisiminimais, ir besidalijantį jais su manimi. Aš taip pat buvau laiminga, kai sugebėjai ištarti paguodžiančių žodžių ir suteikti vilties, kad gyvenime visko būna. Dar Tu buvai begalo švelnus sakydamas "Šis mėnulis man toks panašus į Tave. Klaidinantis, bet įdomus. Įdomus, bet laimingas, ir visad mane pavedantis savomis svajonėmis". Ir šias eilutes tarytum išmokai atmintinai, kaip, kad Neries eilėraštį, taip išmokai ir meilės žodžius sakydamas juos kuo švelniau. Išmokai ir ilgėtis praleistų dienų, ir nuostabių šypsenų, kurios nušviesdavo niūrias sekundes. Bet viskas sutilpo tik viename sapne, kuris truko trumpiau, nei Tu šypsojaisi. Viename sapne, kurį pagavau nakties gilumoje, kai buvau išsekusi nuo prisiminimų. Ir tas vienas sapnas įrodė kaip aš Tavęs pasiilgau. Tik vienas sapnas ir Tu tapai amžinas, niekada nepamirštamas. Tik vienos nakties piliulės ir amžina abejonė, ar sapnas tikrai buvo sapnu... ir ar Tu buvai tik Tu? Be abejonių akyse, ir tik su šypsena...
Su meile,
Emilija ❤