Sakoma, jog prisiminimus mes kaupiam kaip kojines. Jų vis negana, o jei kiek sustojam svarstyti ar skaičiuoti, jau peikiam save už abejones. Vėl sukamės karusele grubiai rinkdami nuo žemės prisiminimus ir neleisdami niekam prisileisti. Tarytum tie nežmoniški prisiminimai priklausytų tik mums. Iš dalies taip, bet kitoji dalis šaukia, jog reikia pasidalinti. Bent gabalėliu laimės. Atiduoti prisiminimą panašų į kojinę, ir nusišypsoti. Šypsena yra verta kito žmogaus veide pasirodančiai šypsenai. Su kiekiu šypsenų mes laisvėjame, ir suprantame, kad kaupti prisiminimus kaip uogienes neverta. Kartais tereikia mokėti jas paleisti. Žinau, kaip keistai tai skambėtų, tarytum mes dėl prisiminimų gyvename, ar bent taip galvojame. Tačiau prisiminimai bus reikalingi mums tik tada, jei jie laisvai sklandys, ir retkarčiais galėsime pasigavę nostalgiškai jiems nusišypsoti. Manau kiekvienas pasijausime geriau, tarytum vidų išsivalę iš nereikalingų pavydų ar gobšumų.
Tvirtinčiau dar ir tai, jog prisiminimai panašūs į albumus. Kiekvienas skyrelis turi savą istoriją ar nuotaiką. Kiekvienas jaučia žmogaus smalsumo potyrius ir nedrąsiai nusišypso. Skirtumas tik tas, kad prisiminimai neturi vietos, neturi kur pasislėpti. Neturi apsaugos nuo nereikalingų minčių. Jie sklando asmenybės plaukuose, vydamas iš kelio nepažįstamuosius. Taip jie apsisaugo, pirmą susitikimą nuslopindami save. Prisiminimai dažniausiai gali slėptis ir žibančiose akyse, kai nostalgijai apgaubus žmogų, ši apsivijusi su prisiminimais apipina šypseną. O dar każkas minėjo, kad prisiminimai neturi veidų. Tie veidai žmonėse. Tad sutikę nepažįstamąjį gerai įsižiūrėkite į veidą. Gal kartais pažinsite prisiminimus. Tikiuosi.
Ausinėmis apipinta,
Emilija ❤
Emilija ❤
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą