Man gera, jaučiu lengvą nuovargį. Tačiau man gera. Noriu iš laimės kvatotis ar kitaip reikšti emocijas. Bet dažnas šio pilkojo pasaulio gyventojas nesuprastų. Jam įprasta džiaugtis savomis laimėmis, o problemas stebėti iš šalies, ir džiaugtis, kad jų būta ir pas kitus. Veikiausiai tai pasitenkinimas kitų nelaimėmis. Veikiausiai tai išreikštas didelis džiaugsmas, kaip, kad laimėti loterijoje. Kartais norisi, kad likimas prie tų žmonių neneštų manęs. Užsimirštų kandūs nepasitenkinimo žvilgsniai, ir baimė dar kartą nusivilti tokiais žmonėmis. Tiesiog dažnai norisi aplenkti tuos žmones. Surasti tuos, kuriems rūpėsi ne tik su laimės valandomis, bet ir su savomis problemomis. Jog jos ne liga, neužsikrėsi.
Dažnai esu išsekinta ir kitų žvilgsniais. Lyg šie būtų virtę durklais, kurie žeidžia širdį, panašiai kaip žodžiai. Esu pavargusi, dar ir todėl, kad jie daugiau kalba už patį žvilgsnių savininką. Ar gi kam rūpi kiek sužeisi žmonių? Ne gi jie skaičiuoja? O gal mėgaujasi, kaip, kad tie kitų problemomis. Kartais norisi, kad laikas sustotų, ir jo dėka užmirštume nuoskaudas. Bet realybėje to nebus. Pripažinkime, kad ir kokia optimistė būčiau. Laikas niekad neišgydįs skausmo suteikto kito beširdžio asmens, jis tik suteiks viltį susipažinti su kita jautria siela pabėgusia nuo skausmo. Leis užmiršti ne tokius šiltus prisiminimus. Leis pasinerti į dabartį, nes laikas "bėga", verčiau pasiskubink ir su juo, o ne stoviniuok praeityje, kurios nepakeisi. Verta pakeisti ateitį, kad jai tampant praeičiai mėgautumeisi. Manau verta pabandyt.
Mes bėgom greičiau už svajones, užsisvajoję ir viską palikę. Pamiršę kaip mums tą kart skaudėjo. Tiesiog viską palikę likimui skubėjom. Kad pasivytume užmirštą dabartį. Kad nepadarytume dar didesnės klaidos už buvusią. Mes supratom, kad be gyvenimo esam niekas. Niekas, kaip susprogę maišeliai.
Su meile, Emilija ❤❤
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą