Didelė širdis, kaip vandenynas niekad neužšąla.

Kartais mes nesiekiame ir nedarome to, kai nusiviliame, krentame, ar tiesiog "pritingime". Nors trečiasis punktas, išvis neturėtų net rodytis ir egzistuoti. Kristi ir mokytis iš savo klaidų yra normalu, tačiau jei nukrenti amžinybėje, ir pasilieki sau iškastoje duobėje, tai ten ir liksi su visais savo rūpesčiais bei skausmu...

O ką jei svajonės pralekia mums net nespėjus jų sugauti? 

Stebint augančias gėles, besistebinčius medelius, žydinčius japonų stiliaus medelius, taip ir noris likti tarp tos grožybės... Suptis, ir bėgti kiek tiek pajėgiu, kol galiausiai pradeda skaudėti šoną... Suptis ore, siekti bekrentančios žvaigždės, grožėtis, o gal net jausti vėją šiaušiantį plaukus.

Iškėlus rankas šios ir vėl nukrenta, kažką pamačius danguje, tai tik paukštis skrendantis vėjo kryptimi. Norisi ir vėl grožėtis, tačiau reikia pabaigti tai ką pradėjau, ką aš norėjau užsiminti apie mus iš paskos besivelkančias, o gal priekyje vedančias svajonęs. Man nebyliai bekalbinant klaviatūrą, žiūriu į juodas raidęs, ir galvoju, ką aš daryčiau iš šių trijų punktų dėl svajonės?! Kadangi, mano mintyse ūžia daugybę klausimų, ir daugybę minčių apie tai, paprasčiausiai atsakau, rizikuok, daryk tai ko dar nedarei, jei aišku tai teisinga bei Tau priimtina, o jei Tau paprieštaraus atsakyk palengva : - Taip turi būti, nes taip sako širdis.

Mąstyk, neabejok, tikėk savimi, ir patikėk jog tai kas slypi tavyje, bei Tavo svajonės gali gali išsipildyti vos tik jei svajonei pasakysi ištiesus ranką : "Eime kartu, nes Tu esi mano ateitis."

Išsiilgusi Jūsų, Emilija