Vos išlipus visai klasei kartu ir man, vėjas duoda smūgį tiesiai į veidą, liesdamasis pirštų galiukais ausis, kurios šąla, vos tik keliais žingsneliais paėjus į priekį...
Žvelgiu į kiekvieną žmogų, besišypsantį, liečiantį svajas, neaprėpiamus dalykus... O kas jei vieni iš mūsų negali tuo džiaugtis? Neturi vienų ar kitų organų, sutrikusi klausa, nematančios ir nejaučiančios akys, kurios nemato nieko apart pasaulio kuris yra nykus ir juodas... Šiandien tai pajaučiau, kaip sunku visą gyvenimą taip gyventi...
Kadangi šiandien mūsų mokykloje švenčiama muziejaus diena, kiekvienos klasės važiavome į skirtingus, o gal kai kurie į tuo pačius muziejus... Mūsų klasė pasirinko "Aklųjų muziejų", esantį Soboro įguloje.
Įdomiausia tai, kad nebuvome nė vienas iš bendraklasių, tad buvo smagu patirti tai ko nė neįsivaizdavau...
***
Sužinojus, jog muziejus esantis rūsyje aklinoje tamsoje, vos neišriedėjo ašara, kaip įmanoma visiškoje tamsoje rasti kelią link išėjimo, gidės žodžiais : "Šviesą tunelio gale."
Tačiau aš ne viena buvau, kuriai noras praėjo vos užuodus pavojų, vos lipant laiptais matant apsigaubusią tamsą, ir kviečiančią su savimi... kitų žodžiais adrenaliną, ieškant kelio ir pabūnant akluoju, vienu iš nedaugelio nelaimingu žmogumi... Minutę rašant žiūriu į dangų pro langą, verkiantį bekrintančiomis ašaromis... Ką jaučia anas žmogus, turintis regėjimo sutrikimų, negalią... Kaip gyventi? Nieko nematyti ir nejausti. Saugotis kiekvieno einančio, zvimbiančio, ar lojančio gyvio... Pakelti galvą ir nerasti šviesos tunelio gale... Visa tai skaudu. Kaip ir man širdyje bekuždantis balsas, kuris kartojo nesileisti laiptais į rūsį, kartu su klasiokėmis, ir pajausti aklojo jausmus... Bet labiau nugalėjo širdis ir šviesa kuri supo mums, dėkodama, kad pasilikau su verkiančia drauge... Ašaros byrėjo kaip pupos, kapsėjo ir tarsi gailėjosi tų žmonių...
***
Ne visi praėjo aklųjų koridorių, ne visi išdrįso, o gal neprisivertė bent kelioms minutėm tapti akluoju. Tame tarpe buvau ir aš. Nors prisiklausiau, jog rūsyje klasiokai neišvengė kliūčių, vėjas šaižė, o kurtinančiai rėkiančios klasiokės ieškojo kelio, visa tai iš nedaugelio pasakojimų... Nors ir artimai vieni kitus guosdami kalbėjomės, vis dėl to nė vienas neištarė ką reiškia būti aklu žmogumi, prarandant regėjimą...
Taigi - Mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose...
.jpg)
Ištikimai Jums, Emilija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą