Viskas kas yra brangiausia - yra šalia mūsų

Pasimetus laike šypsausi pirmajai mėnesio dienai, kaip gera pasitikti mėnesį su juoku, kurio šiam gyvenime ir dienomis vis trūksta... Nors aplinkui lietuje maudosi katės, bučiuojasi skėčiai susiliesdami ir stebėdami lašus danguje, žmonių veiduose vis labiau įžvelgiu rimtumą, nors kartais ir pasitaiko kurijoziškų situacijų... 
Kad ir autobuso stotelėj žiūrint į grafiką, smalsiai apžiūrinėja šone sėdinčios bobutės, o vos man atsisukus apsimesdamos nusisuka, tačiau iš vis vienos bobutės antakiai tik kruta iš smalsumo, juodi lyg degutas, išsigąstu, o moteriškė tik dar labiau manimi susidomi... 
"Gyvenime gali ne tik nosimi atsitrenkti į duris, bet ir sutikti už tave daug keistesnį žmogų..." - pagalvoju, ir vos žodžiai neišsprūsta laukan.

Šiandien apsiniaukę, ir lietinga, mama sakė jog toks oras gali trukti visą savaitę, nors aš ne Šulija, tačiau jaučiu, kad neišeis per atostogas pabėgioti kaip tikėjausi su drauge... Na ir vėl nublanksta tikslai... Lyja, pliaupia kaip iš kibiro, tik ir tūnoti kambary ir spoksoti pro langą ar net kelis... 
O vat dar sako pavasaris... "Ai kam čia be reikalingai dejuot"- sukužda vidinis balsas... 
Bet bent dėkoju, kad išvis gaunu pailsėt, nes kovo mėnesį nei kūrybinės idėjos nekilo, nei noras būdavo keltis anksti ryte, o dabar gali ilsėtis, vartytis į šalis, skaityti knygas, kurių neįstengdavau kovo mėnesy perskaityti dėl didelio užimtumo...

Klausaus dainos, kuri mane užvedė ir norisi atsistoti ir šokti, tačiau susitvardau, rankomis apsiveju klaviatūrą ir toliau klausaus kol pavargstu nuo melodijos... 

Ištikimai Jums, Emilija