Kvapai virtuvėje

Kai už lango pasipuošia ašaras primenantys lašai, norisi tik ir apsisiausti šiltai lengvą skraistę, o gal net pūkuotą megztuką... 
Kai kvapai riečia nosį, ir norisi viską išragauti, ir išbandyti, tik ir tvyksteli ne tik kalendoriuje bet ir smegeninėje artėjančios šventės... 
Smagiai įsitaisiusi žalioje kėdėje, kuri nė kiek neatitinka mano būsenos, nusišypsau, ir tarsi pragiedrėja dangus... Atsimenu, kai būdama maža, man atrodydavo, jog kai aš nusišypsau, saulė pamačius mano šypseną tarytum ji irgi kartu su manimi šypsosi... Atrodydavo, jog tai aš sukeldavau ryškią saulę tabaluojančią rankelėmis danguje... Tik dabar suprantu, kad tai ne aš nusprendžiu gamtos reiškinius...

Pratybos taip ir guli nepaliestos, nes darbščios smegenėlės leidžia atakuoti kompiuterį naujomis rašliavomis... 
Ir vėl įkvepiu gaivo kambario oro, užuodžiu, hmm (pasitelkiam fantaziją ir hmm...), taip aš užuodžiu kvepalų skonį, šiek tiek maišytą su žvakėmis... Tačiau mano nosis tarytum traukia prie durų, kurios veda į virtuvę... Ten karaliauja šio dvaro šeimininkė mama, daužydamasi puodais, ir mušdama kiaušinius... O štai šaldytuvas princesės Emilijos tikslas, kuri gali išsivaduoti nuo minčių ir tarytum pailsėti... Atidarius jį pamatysi visokiausių šefų darytus patiekalus... 

"Tačiau tie šefai vienu metu yra mano mama, kuriai karts nuo karto padedu aš!" - sušunka mintys. Šypteliu fantazijai ir švelniai atitraukiu užuolaidas, pro kurias nosį nori įkišti giedras dangus... 
Turbūt neprisėsiu švenčių metu prie kompiuterio, tad linkiu jas praleisti turiningai su šeima, bei nepersivalgyti ;)
Ištikimai Jums, Emilija