Vasaros jutimas

Ant supynių suposi Ji. Apšviesta naujais, pasipuošusiais saulės spinduliais. Gelsva, gėlėta suknelė juosė permatomą ir lieknutį kūną, pro kurį skverbėsi šviesa... Plačiais rankų mostais Ji kabinosi viršun, norėdama pasiekti debesies kraštą, ir pakilti su besileidžiančia Geguže. 

Toji dama turėjo geltonus, saulės nubučiuotus plaukus, tačiau vaikams prabėgant, pro Jos plaukų kuokštus, šie plazdėdavo vėjyje ir glamonėdavo pievoje sužydusias geltonas pienes... Pagaliau dama pažvelgė į mane, melsvos akys švelniai glostė mano įraudusius žandus ir kvietė drauge į lauką. Atsispyriau pagundai mane nešti ir palindau po užuolaidomis galvodama jau nebe apie mokslus... Vis dažniau savo akiratyje sutikdavau tą damą, kuri savo atkaklumu mane norėjo kviestis laukan... 

Bėgant Gegužės dienoms į pabaigą, ir man beeinant namo, uostant kiemuose pražydusias alyvas, išvydau Ją. Šikart toji įsibrovėlė vilkėjo margą suknelę, rankose nešdama basutes, o plaukų ilgis siekė išdžiūvusią žemę... Man nustebus ir sužiurus į tą mergiotę, šioji atnešė naują dieną. Kalendoriuje išmesdama Gegužę, pakeisdama iš šaltų marškinių į vasarą alsuojančius...

Toji dama ir buvo Vasaros karalienė, įžiebusi ne tik šiltą orą, bet ir užkrėtusi gera nuotaika, bei pareikalavusi mano dėmesio... 

Su meile, 

Emilija