Mes tik praeiviai

Negailestingai paliekame prisiminimus, į širdį įsileidę pyktį. Pyktį tamsai, ir susimovusiai teisybei. Tamsos atšvaitai mus užgožia mėgindami nuslėpti mūsų nuodėmes, tokias spalvingas, ir abejingas, padarytas dėl smulkmenų... Kas mes, kai nėra teisybės, ir šviesos sklindančios iš saulės. Jei saulė pajėgia mus visus vienodai šildyti, ir mylėti, kodėl mes negalime susitaikyti su mintimi, jog turime siųsti kitiems meilę? Nebūtinai didelę, bet vis dėl to sklindančią nuoširdžiai iš užšalusių širdžių... Kaip gali "užšalti" širdys? - Kai mes neįstengiame priimti žmogaus tokio, koks jis yra, kai nemylime ir nebranginame mums svarbių šiame pasaulyje žmonių... "Užšalusios" širdys, vertos tik gailestingų žvilgsnių...  

Užuolaida sklidina šviesos, tarytum išklausiusi mano mintis, vėjo papūsta sklendė ore, kambaryje sklidino muzikos, muzikos kuri gydė mano širdies žaizdas, bylojančias apie širdgėlą... 

Nemoku pykti, ir neatleisti. Moku išnaudoti galimybes, ir pažinti žmones, moku atleisti, tik jau ne su dideliu pasitikėjimu jais... Kas man nurodinės nesivadovauti jausmais, kai jų labiausiai reikia, reaguojant į kraštutinumus... 

Reikia tiek nedaug, kad galėtume visi drauge pakeisti pasaulį, tik pradedant nuo savęs, pakeičiant požiūrį į gyvenimą, į vienintelį. Jei drauge nugalėtume visas baimes, nebebūtų nepasitikėjimo kartėlių, jei tik išvengtume pavojų, daugiau būtume atsargesni, jei tik būtume labiau supratingesni nekaltintume už kitų jausmus išlietus, ir jei tik nespręstume iš išorės apie žmones, tada būtų mažiau konfliktų. Nors ir dabar. Jei dabar sėdi - atsistok, prieik prie veidrodžio, išvardink savo gerąsias savybes, ir mylėk save tokį, koks esi, o tada suprasi kaip mylėti kitą. Parašyk draugams linksmą sms. Padėkok tėvams, už tai, kad esą. Padaryk optimistiškai pamokas, nematydamas kiek daug jų užduota, ir suprasi, kad jei matysi pliusus, neteks įžvelgti trūkumų. Aš pradedu, o tu? 

Su meile, Emilija