Paprastai ir katiniškai

Įžengiu sulėtintai į kambarį, mėgindama suvokti ko į jį atėjau. "Emilija, ar kartais tau nereikia pasiimti geografijos sąsiuvinio?" Atsisėdu ant grindų, ir bukai žvelgiu į langą, matydama pro jį žaižaruojančias kaimyno lange šviesas. Tyliai dūsauju, lyg skaudėtų šoną po maratono. Dūstu, ir paskęstu sapne. Atsimerkiu. Penkios minutės ir aš prie veidrodžio, o jame matau geografijos sąsiuvinį ir gausybę atsakymų, tarp kurių mano galva (?). Tada pakartotinai atsimerkiu, ir suprantu vis dar sėdinti ant grindų, įsikniaubus pirštais į tapkių švelnus pukūčius. Tada suprantu jog sapnavau. 
***
Tie sapnai, kuo jų daugiau, tuo nesuprantamiau man darosi. Kartą sapnavau turinti katiną, tokį patį kokį turiu tikrovėje... Ir keistas sutapimas - augintinio spalva. Sakoma, jog sapnuojame tai ką norime matyti, regėti... Bet kažin ar mano vizijoje nusimato katinai? 

Su meile, 
Emilija