Tamsuma tik lauke

Dūsauju artėjančiai šalnai, ir žaidžiu su rūku įkvėpdama, ir išpūsdama oro gurkšnius. Stoviu ir apmąstau gyvenimo galimybes. Žaidžiu su šalčiu, ir klausausi bažnyčios dūžių besismelkiančių į manąją širdį, kurioje verda virsmas. Į būtį, ir nebūtį. Norą pasmerkti tuos, kurie linki blogo, bet suprantu ir jų jausmus, nes kažin ar juos jie turi. Nesmerkiu, ir viešai neįžeidinėju, tačiau giliai viduje abejingai apmąstau. Įjunk tą rėžimą. - galvoje sukasi draugės žodžiai, ir juokas keičiantis į juoką pro ašaras. Kiek nedaug trūksta į virsmo kitu žmogumi, nuotaikos kaita, kad ir SMS žinutė kuri nulems tolesnį tavo reagavimą ir mąstyseną apie gyvenimą. Štai koks jis, - žaismingas, skausmingas, realus (tiems kuriems gyvenimas atrodo beprasmis ar pasakomis apipintas), stebuklingas, įdomus, gražus, spalvotas, pilkas, debesuotas su pragiedruliais, vėjuotas, keistas, ypatingas, vienintelis... Kartais būna jog nepakanka žodžių apibūdinti gyvenimo prasmei, nes ir nepakanka. Vieną dieną jį matome kaip tą dieną sekėsi, o antrąją kaip norime matyti. Gyvenimas - pažintis su savimi, ir brendimas su kiekvienais metais einant koja kojom su pažįstamais, artimaisiais. 

Nusileido saulė. Ryškumas dingo, kaip ir spindesys mano akyse žiūrint į pasaulio centrą. Buvau jame, kol neatsiradai Tu, ir nesumaišei mano jausmų, paversdami mano pasaulį abejingesnį nei anksčiau, nes čia atsirado meilė. 

Su meile, 
Emilija