Saulės paieška

Pro mano užuolaidas skverbėsi negailestingi saulės spinduliai, suteikę rytdienai trupinėlį laimės. Tik šie ne amžini. Spinduliai, kaskart pasislepia, ir kai pasiduodu beieškanti, jie išlenda. Štai, kaip šie su manimi žaidžia. Jie erzina mane, kaip mažą šunytį, nesuvokiantį kur po galais, dingsta pasaulio šviesa - saulė. Taip diena, iš dienos mane keldavo saulė, arba jos spinduliai. Ir, žinot ką, kodėl ji beldėsi į mano langą, mano kambario erdvę, kai tuo metu kuo laisviausiai galėjo gelbėtis kaimyno langais. Bet ne, saulė turėjo paslaptį, kurią neva man reikėjo tučtuojau įminti, bet... aš negaudysiu jos, kaip tas pats mažas šuniukas, ar žaidimų ištroškęs vaikas.
Suvokiau, tik po kiek laiko, kodėl ši negailestingoji mane kelia ankščiausiai, (meluoju, ne taip ir anksti) nes mano erdvėje, manyje verda laimė. Aš tas žmogutis, kuris žiauriai pozityvus, ir nekantrauja naujų veiklų, pažinčių, ar kūrybos erdvių. Taigi, ne kas kitas šviečia laimės spindulėlius, o aš. Aš šviečiu kitiems, arba tai pačiai saulei, nes ši rado sielos draugę. Mane. Dabar suvokiu, kodėl kasryt ji manęs laukia, kad tik pramerkčiau akis, ir duočiau ženklą, kad vėl pabudau. Tai saulė manyje kažką rado, kad prisirišo. Saulė, kaip ir kiekvienas žmogus ieško pasaulyje laimės... Arba ji rado, arba ketina ieškoti. Gal kitais tapsite Jūs?
Su šypsena veide,
Emilija ♡