Jaukumo oazė

Tylėjau ir tyriau pasaulį, mažomis, šiek tiek siauromis akimis. Bandžiau suprasti ir skirti gėrį nuo blogio... vis ieškojau tiesos niekame, ir piešiau viską viename. Ach, kiek ironijos bandant nutapyti kuo ryškesnį paveikslą, naudojant tik juodus atspalvius, ir juose įžvelgti spalvas. Ryškesnes, aiškesnes, ir vis dėl to spalvas, matomas kiekvieno akiai. O, jog žvelgiant realistiškai tai neįmanoma...
Aš bandžiau iš Tavęs išplėšti saulę, sutramdyti lietų, ir pasiskolinti praeivių šypsenas bent... metams... tada aš tuos metus tapysiu. Tau paveikslą. Apie Tave, su Tavimi, be Tavęs, ir vėl su Tavimi, kol įgausim spalvas, ir tą vidur pamestą jaukumą. Aš piešiu, tas pačias dienas praleistas be Tavęs, bet mintyse su Tavimi, kol liausiuosi panikuoti, nes man nelengva, nelengva už dienas, kuriose trūksta jaukumo savokos,ir šilumos sklindančios kažkur, kur netoli sėdėtum... aš deja laukiu tos dienos, kai galėsiu Tave įterpti į paveikslą. Lauksiu, ir manau sapnuosiu visas paveikslo detales kur Tu stovėsi, ir ką veiksi, kopijuosiu Tavo laisvalaikį, ir jį įterpsiu tam pačiam paveikslo fone... aš stebėsiu, ir lauksiu, kol jaukumas mus nuneš link pabaigto paveikslo, nes paveikslas tai gyvenimas, o gyvenimas tai paveikslas! Piešk jį!
Su šypsena veide,
Emilija ♡