Meilės įkvėpta

Po žvaigždėtu dangumi, tamsos apgautu žybsinčios žvaigždės rodo man kelią. Kelią į nežinią. Į ateitį. Troškimą mylėti, pajusti. Nematomos gijos juosia mano galvą, lyg vienintelį gyvą sutvėrimą... Sapnai buvę mano mintyse - išnyko, kaip ir praeitis, kad ir kokia ji bus neįkainojama. Garbanotos mintys veja šalin juodąsias. Garbanotos ir spalvotos, lyg dovanotos dangaus kuriame skraido Tavieji sparnai.
- Kaip supranti meilę? - paklausiau nedrąsiai mėnulio.
- Didelę, ir neblėstančią. - atsakė šis nerasdamas vietos danguje.
- Galima apkabinti rankomis? 
- Jei tik mokėsi džiaugtis.
Patylėjau, nerasdama vietos kėdėje, muisčiausi lyg norėdama išgirsti aiškesnį atsakymą.
- Kas yra? 
- Paaiškink, kodėl žmonės nesidžiaugi tuo ką turi. Panosėje. Čia žemėje. - karštai tvirtinau jam.
- Na čia jau jų problema, aš tik žvaigždžių palydovas, aš tik naktį stebiu meilės apgaubtus žmones. 
- Stebi? 
- Ilgai ir nuobodžiai. - nusijuokdamas mėnulis užgavo žvaigždelę, kuri ėmė ir nukrito. Staigiai, net nespėjus mirktelti. 
- Sugalvojai norą? 
- Juokeisi tik dėl to? - paklausiau nustebus.
- Norėjau, kad sugalvotum norą, kad atsakytum į daugelį Tavo galvoje kylančių klausimų. 
Tačiau man užsimerkus, jų tik dar padaugėjo. Gausėjo, nepalikdamos vietos dainai kurią klausiausi.
Taip ir norėjosi pažinti tai ko nepažinojau, atsakyti į tai ko pati atsakymo nerasdavau, ir suprasti tai ką laikiau bereikšmiu... Kas iš tų žodžių kai jie neturi prasmės? Kas iš pasaulio, jei jame nėra mūsų? Kas jei aš pasiklysiu Tavajame pasaulyje nerasdama savojo? Kas jei garbanotos mintys neturės pabaigos? Kas jei mes žengsime kartu, bet nerasdami kelio atgal? Kas? Jei...

Su meile, Emilija