Lietaus lašai krito,
lyg ašaros nuo vaiko veido... Švelniai, ritmingai, ir neįprastai riedėjo
dangaus ašaros. Įsisupau, kad galėčiau pajusti patalų šilumą, mintyse siekiau
kavos puodelio ir knygos, kuri gulėjo lentynoje, tyliai dūsaudama iš nuovargio,
ir nemigos... Ramiai mąsčiau apie dabartį, ir ateitį, ateitį prasidedančią nuo
rugsėjo mėnesio, naujų mokslų metų, ir iš smalsumo degte degančio. Pro debesis
išryškėjo saulės spindulėliai, papildę Žemę šiluma. Rudeniška šiluma. Ir lyg
prieš akis išvystu bekrentančius rudens lapus, margaspalvius, kurie tiesiog
taip susibendraudavo su manaisiais batais, kad šie visi į namus grįždavo aplipę
lapais. Atsimenu, kai bėgdavau iš kiemo norėdama džiaugtis rudenišku oru,
pabėgti nuo prasidedančios rutinos, namų darbų, ir abejingų žvilgsnių pro
langą, į kurį dėbsodavau lyg į begalinį stebuklą... Skėčio man nereikėdavo,
norint apsisaugoti nuo lietaus, mat jis man labiau patikdavo, nei vasarą.
Klausantis atnaujinto
grojaraščio, kiekviena daina primindavo kokį nors nuotykį, kokią nors vasaros
dieną, dieną kuri baigdavosi žiūrėjimu į žvaigždes... Ir po truputį suprantu,
kad neteisingai vasarą išvadinau nuobodžia. Jaunimo dienos Alytuje, vasaros
šventė, draugių susitikimai, (daugybę jų buvo) poilsis, Trakai, Ikea, svečiai, kinas, Druskininkai, Šventojii...
Įkvėpimas, kiekvieno vasaros mėnesio žurnalų laukimai, skaitymas, rašymas... O,
jetau vardinčiau be paliovos, ir tai būtų įprastinė pasaka be galo, tik ne apie
bobutes, o apie Emilijos nuotykius :D
„Raukšlės tik įrodo, kad daug šypsojotės“ Gyvenimas susideda iš
džiaugsmo, nors netrūksta blogio sėklų, kurios pamažu nyksta, kai gėris įsisupa
kiekvieno žmogaus širdyje, pamažu padarydamas jį laimingu, taip žmogus
užmiršta, kas iki tol buvo blogis...
Svajotoja Emilija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą