Pasaka skirta mamai gimtadienio proga

Kiekvieną vakarą Ji kabėdavo virš debesų, tenais aukštai kur net nepasiekdavo lėktuvai... Jos susirūpinęs veidukas žvelgdavo žemyn, į Žemę, kurioje nuolat vykdavo veiksmas. Kartą Žvaigždė nusprendė be niekeno pagalbos (dangaus valdovų) nuskristi į Žemę, pasiversti žmogumi ir pabuvoti tris dienas, mat danguje tai reikštų vieną naktį... Kai Žvaigždė rugpjūčio mėnesį nukrito, žmonės matė arba girdėję nustebo, kadangi per šimtą metų nė karto nematė tokio didelio dangaus kūno krentant... Žvaigždės tai nė kiek nesutrikdė, Ji ir rinkosi sudėtingesnį planą, kad planetos žmonės nieko neįtartų. Žvaigždės kūnas Žemėje nepastebimai pasikeitė! Ji tapo daug tvirtesnė, jaunesnė, ir turinti žmogui būdingas rankas bei kojas! Krentantys Žvaigždės plaukai siekė Žemę. Švelnūs, ir nežemiškai šviesūs plaukai vijosi melsvą, išmargintą Žvaigždės suknelę... Didelės ir melsvos akys vis pažvelgdavo į seseris, tenais likusias žvaigždes. Tačiau balsas širdyje tyliai padrąsindavo eiti priekin. 

Visą naktį Žvaigždei teko klajoti po neaprėpiamus miestelius, kol galiausiai rado pastogę - miške glūdintį namelį, kurį buvo apsiviję medžių šakos... Žvaigždė nė kiek neabejodama liko gyventi jai apribotą laiką, neišeidama laukan, bei valgydama dangaus užsilikusį maistą. Tačiau žmonių kalbos netilo, kiekvienas spėliodavo kas namelyje gyvena, bei saistydavo tai su dangaus nukritusiu kūnu. Nė vienas miestelyje gyvenusių žmonių, nedrįsdavo vakarais pasekti klajojantį ir tenais gyvenantį padarą. Vieni paistė mitus jog ten tūno vaiduokliai klajojantys miškuose, kiti - jog tenais gyvena ištroškę žmonių kraujo vampyrai, o treti manė - į žmogaus kūną pasivertęs padaras... Mįslės, ir mitai netilo, kol paskutiniąją dieną laukan į turgų iškeliavo Žvaigždė. Šįkart Ji pasipuošė Saulės dovanota suknele, Mėnulio įsigytus segtukus plaukams, bei Vandenyno kurpaites... Turguje buvę pardavėjai ir pirkėjai, akimis vis nužvelgdavo nepažįstamąją. Jie net mėgino sekti iš kur toji, ir kas per viena klajojanti, tačiau Žvaigždė nutuokė jog per smalsumą atvykdama į Žemę, gali ir nukentėti, tad jos balsui kuždant širdyje pasilikti ir pati Žvaigždė juo suabejodavo... 

Paskutinį vakarą jai stebint seses danguje, Ji sukuždėdavo, atsidusdavo, ir taip dešimt sykių, kol galiausiai išaušus vidurnakčiui toji pavirto dulkelėmis, o jos rankose buvę segtukai - deimantais virto... " Aš žinau, kad troškau likti amžinai Žemėje, tačiau norint pasiaukoti kartais reikia padaryti tai ko galbūt niekad neišdrįstum jei ne pasirinkimai. Aš tapsiu dulke, kad galėčiau artimiau pažinti Žemę, kad galėčiau klajoti niekeno nedrausmindama, o mano dovanos virs žmonių įrankiais - deimantais, kurie lies ir trinsis žmonių rankose, bet bus neįkainojami ir ne kiekvienam įperkami..." - virsdama dulke ištarė Žvaigždė.

Gimtadienio proga šią pasaką skiriu Mamai!! 

Dar kartą su gimtadieniu, Mamyte :) 

Žvaigždėto vakaro Jums linki, Emilija