Kas jei šypsotis nėra taip baisu?
Kas jei mano juokas bent kažkiek primena "žuvėdrą"?
Kas jei tikrumas nėra kvailumas...
Kas jei liūdėti nėra blogai, nerodant ašarų...
Kas jei čia laisva šalis, ir galima juoktis dažniau nei verkti...
Ar kada jauteisi nepritapęs prie minios? Ar kada jauteisi neišmokęs gyvenimo pamokų? Suklydęs, ir vėl atsitiesęs. Šoktelėjęs, ir nejausdamas tvirtai žemės po kojom - nukritęs. Ar jauteisi, kad minia stovinti greta neištiesė rankos? Nežvilgtelėjo kai Tau pasisekė, o apkalbinėjo kai žlugai, matė Tavo klaidas, vietoje laimėjimų, ir tarp tų dviveidžių veidų stovėjo, pažįstamas, abejonės iškreiptas veidas... Kodėl kartais džiaugsmas atsuka Tau nugarą? Kodėl? Norisi verkti nuo tų prisiminimų kurie Tave žlugdo, tačiau susikaupusios ašaros išspaudžia liūdną "šypsenėlę". Ir kai net pasikeičia grojaraštis, primenantis vasaros įspūdžius, dangus pragiedrieja mano akyse... Smegenyse minčių ruožas nuslūgsta, lyg besiveržianti audra, kurioje tarsi įsimaišytų nieko dėti žmonės, nesusiję su manaisiais jausmais, tačiau ji nuslūgsta, gėdingai palikdama prisiminimus ir plačiausią šypseną...
Kartais norisi pabėgti nuo skaudinančių smulkmenų, tačiau net ir visai ne mielos širdžiai smulkmenos, sujaukdamos gyvenimą subrandina Tave kitam žingsniui, kuris šikart bus tvirtesnis... Įkvėpk oro, kuris alsuoja gyvenimu, ir eik pirmyn, vejama šalin Tuos, kurie Tau trukdo eiti priekin...
Su meile, Emilija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą