Pas mane sumaištis. Verčiau tikroji ramybė, susidurianti su maištais, ir vis gi juoko dozėmis... Tos ir papildo gyvenimą, padaro jį žaismingesniu, ir suteikia daugiau spalvų. O kas pas Tave? Ar nejučia nepastebėjai tų keistų žvilgsnių, kai esi be galo laiminga/s... Ar replikos nesugadina dienos?! Nors verčiau dėmesio jiems nereik suteikti, jei žmogus pasiruošęs sugadinti gyvenimo malonumą. O kas jei Tu vis dėlto buvai kaltas? Ar tarkim aš. Nelengva kivirčytis, bet ir neketinu... Toks laikotarpis kai nieko nesinori. Nei matyti tų surūgusių, pažįstamų veidų. Jie lyg tamsūs šešėliai pasirodantys tankiuose krūmuose, ir besivejantys kai pajunta artėjančią Tavo baimę.
***
Tarp medžių stovėjo baimė ir laimė. Tuo metu buvau apakus nuo gyvenimo grožio ir besipuikuodama savo darbais, artėjau link namų. Pamažu pakėliau galvą, ir išvydau atbėgančią laimę, tačiau jos akyse jutau nerimą ir baimę. Klausiau ką laimingoji ponia kuždėjo, kai iš po vienišo medžio išlindo baimė. Ši buvo nuskurdusiais rūbais neva "pasipuošusi", ir paraudonavusiomis akimis, kurios vis žvelgė į dangų. Krūptelėjau. Pradėjau trauktis atgal, kai laimė ėmė ir sulaikė aštriais nagais spausdama mano ranką. Suabejojau laime, ir žvilgtelėjau jai į akis. Jos buvo... juodos, ir tarytum bešaukiančiomis akimis. Savo balsą išgirdau kažkur šalia, nespėjus suvokti ir klykti svetimu balsu. O tada kritau užlipdama ant didelių pėdų. Suvokiau, kad laimė buvo įkalinta baimės spąstuose, o baimė buvo apsėsta melancholišku, ir pamišusiu džiaugsmu... Tie bandė mane sugauti, tik nepadedant, o smugdinant...
Tarp medžių stovėjo baimė ir laimė. Tuo metu buvau apakus nuo gyvenimo grožio ir besipuikuodama savo darbais, artėjau link namų. Pamažu pakėliau galvą, ir išvydau atbėgančią laimę, tačiau jos akyse jutau nerimą ir baimę. Klausiau ką laimingoji ponia kuždėjo, kai iš po vienišo medžio išlindo baimė. Ši buvo nuskurdusiais rūbais neva "pasipuošusi", ir paraudonavusiomis akimis, kurios vis žvelgė į dangų. Krūptelėjau. Pradėjau trauktis atgal, kai laimė ėmė ir sulaikė aštriais nagais spausdama mano ranką. Suabejojau laime, ir žvilgtelėjau jai į akis. Jos buvo... juodos, ir tarytum bešaukiančiomis akimis. Savo balsą išgirdau kažkur šalia, nespėjus suvokti ir klykti svetimu balsu. O tada kritau užlipdama ant didelių pėdų. Suvokiau, kad laimė buvo įkalinta baimės spąstuose, o baimė buvo apsėsta melancholišku, ir pamišusiu džiaugsmu... Tie bandė mane sugauti, tik nepadedant, o smugdinant...
***
Niekada nepasitikėk tais kurie, nežino ką daras. Niekada nesakyk tam, kas vaizdas nepatikimą. Ir jausk tai širdimi tuos, kurie Tau skirti!
Su meile,
Emilė
Niekada nepasitikėk tais kurie, nežino ką daras. Niekada nesakyk tam, kas vaizdas nepatikimą. Ir jausk tai širdimi tuos, kurie Tau skirti!
Su meile,
Emilė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą